Delio sultonatas (دلی سلطنت), Sulthanath-e-Hind (سلطنتِ ہند) arba Sulthanath-e-Dilli (سلطنتِ دلی) — tai persiškai kalbančios tiurkų ir afganų kilmės dinastijos, kurios 1210-1526 m. valdė Indiją. Daugelis šių valdovų savo sostines turėjo Delio mieste. Sultonatas ženkliai pakeitė subkontinento politinę, kultūrinę ir architektūrinę raidą, įvedė persų kalbą kaip valstybės ir kultūros lingua franca bei sukūrė pagrindus vėlesnėms mogolų valstybės institucijoms.

Dinastijos ir svarbiausi bruožai

  • Slavų (Mamluk) dinastija (apie 1206–1290) — Delio sultonato įkūrėjai (pvz., Qutb al-Din Aibak, Iltutmish). Ši dinastija konsolidavo valdžią po Gõro valdų žlugimo, plėtojo administraciją ir gynė šalį nuo pirmųjų mongolų invazijų; čia taip pat išryškėjo pirmieji islamiškos valdžios paminklai, pavyzdžiui, Qutb Minar.
  • Childži (Khalji) dinastija (1290–1320) — stiprūs kariuomenės vadai, ypač Alauddin Khalji, išplėtė sultonato ribas į pietus, vykdė kariuomenės ir prekybos reformų politiką (kontrolė kainoms, apmokėjimas kariuomenei), taip pat gynė šalį nuo džiūstančių mongolų puldinėjimų.
  • Tughlaq dinastija (1320–1413) — žymūs valdovai Ghiyasuddin Tughlaq, Muhammad bin Tughlaq (eksperimentai su administracinėmis reformomis ir sostinės laikinais pervedimais, pvz., į Daulatabadą) bei Firoz Shah Tughlaq; jų valdymas pasižymėjo tiek ambicingais reformų bandymais, tiek jokiu stabilumu ir vietomis didelėmis fiskalinėmis problemomis.
  • Sayyid dinastija (1414–1451) — susilpninta, dažnai laikoma laikotarpiu po Timurido invazijos, kai centrinė valdžia smarkiai silpno.
  • Lodi dinastija (1451–1526) — afganų (paštunų) kilmės sultonai; jų valdymas baigėsi 1526 m. Per pirmąją Panipato mūšį paskutinį Lodi sultoną Ibrahimą Lodi nugalėjo Baburas, pradėdamas mogolams laikotarpį.

Administracija, kariuomenė ir ekonomika

Delio sultonato administracija remėsi iqta (žemės valdymo) sistema, kur žemes ir pajamų teisę suteikdavo karininkams mainais už kariuomenės tarnybą. Persų kalba dominavo teismuose ir literatūroje, o šeriato (islamo teisės) elementai derėjo su vietine hindu institucijų praktika. Sultonatai stiprino miestus, skatino prekybą ir kelių tinklo plėtrą, taip pat tvarkė monetarinę sistemą, kuri vėliau tapo pagrindu tolimesnėms reformas.

Kultūra, religija ir architektūra

Delio sultonatas skatino persų literatūrą, teologiją ir sufizmą; šis laikotarpis prisidėjo prie islamo ir vietinių religinių tradicijų susiliejimo. Architektūroje atsirado ankstyvosios indoiraniečių (Indo-Islamic) formos: minaretai, mauzoliejai, mečetės su arkomis ir dekoratyvine plokštuminė ornamentika. Svarbūs paminklai — Qutb komplekso statiniai, Alai Darwaza, Tughlaqabad tvirtovės ir kiti — daug kur Lietuvoje ir užsienyje pripažinti kaip ankstyvosios islamo architektūros pavyzdžiai Indijoje.

Karai, Mongolų grėsmė ir žlugimas

Sultonatą nuolat vertė išbandymai — patys rimčiausi buvo pakartotiniai mongolų puldinėjimai ir 1398 m. Timurido (Tamerlane) invazija, kuri smarkiai susilpnino centrinę valdžią. Galiausiai 1526 m. pirmojoje Panipato mūšyje sultonatas žlugo — tuometį galutinį sultonato valdytoją nugalėjo centrinės Azijos valdovas Baburas, pradėjęs mogolams imperijos epochą.

Trumpas laikas tarp sultonato ir mogolų atstatymo

Po Lodi dinastijos žlugimo Indijoje trumpam iškilo Pathanų Suri dinastija, kuri 1540 m. nuvertė Humayuną, mogolo Baburo sūnų ir Akbaro Didžiojo tėvą, tačiau Suri valdymas truko tik apie penkerius metus. Svarbu paminėti Sher Shah Suri reformų reikšmę: jis įvedė patikimą monetarinę sistemą (rupiją), gerokai sutvarkė kelių tinklą (Grand Trunk Road) ir administracinę tvarką — dalis jo reformų vėliau buvo perimtos mogolų. 1555 m. Humayunas sugrįžo į valdžią ir atkūrė Mogolų imperiją.

Paveldo reikšmė

Delio sultonatas padėjo pagrindus Vidurio ir Šiaurės Indijos politinei konsolidacijai, islamo institucijų plėtrai ir ilgalaikėms kultūrinėms sintezėms. Jo palikimas matomas tiek architektūroje, tiek kalbinėje-religinėje įvairove, kuri vėliau išvystė ir praturtino mogolų laikų Indijos civilizaciją.