Parmos kunigaikštystė: Farnese, Bourbonai ir istorija (1545–1859)
Parmos kunigaikštystės istorija (1545–1859): Farnese ir Burbonų valdovai, politiniai virsmai, kultūra ir integracija į Italiją — išsamus istorinės įtakos pasakojimas.
Parmos kunigaikštystė buvo sukurta 1545 m. iš Milano kunigaikštystės dalies į pietus nuo Po upės, kurią 1512 m. užkariavo Bažnyčios valstybė. Šios teritorijos, kurių centras buvo Parmos miestas, buvo atiduotos kaip lenas popiežiaus Pauliaus III nesantuokiniam sūnui Pjerui Luidžiui Farnese. Iš pradžių valstybę valdė Farnese šeima, kol galiausiai paveldėjimo keliu atiteko Burbonų rūmams. 1859 m. sukūrus Italijos valstybę, kunigaikštystė buvo panaikinta. Iki 1806 m. ji taip pat priklausė Šventajai Romos imperijai ir palaikė įvairius ryšius su kaimynine Toskanos didžiąja kunigaikštyste.
Geografija ir ekonomika
Kunigaikštystė užėmė nedidelę, bet strategiškai svarbią teritoriją šiaurės Italijoje, daugiausia Pietų Po slėnyje. Jos centrai buvo Parma ir dažnai kartu minimas Piacenza, todėl istoriškai vartotas pavadinimas – Parma ir Piacenza. Žemė buvo žemdirbystei derlinga, svarbus buvo gyvulininkystės ir pieno produktų (ypač vėliau pasaulyje žinomas Parmigiano-Reggiano) gamybos sektorius. Per Po upę vyko prekyba ir prekių gabenimas; kunigaikštystė taip pat turėjo dirbtuves, audyklas ir tam tikrus pramonės židinius – ypač tekstilės ir odos apdirbimo srityse.
Farnese valdžia (1545–1731)
Farnese dinastija suformavo savitą valdžios ir kultūros modelį: ji rūpinosi miestų tvarkymu, statyba ir dvaro reprezentacija. Farnese mecenavo meną ir architektūrą – Parmoje liko reikšmingi renesanso ir baroko palikimai, pavyzdžiui, dalys Palazzo della Pilotta kompleksui ir Teatro Farnese. Kunigaikštystė buvo mažesnė jėga už didžiųjų italų valstybių bloką, todėl Farnese politiką dažnai lėmė diplomatijos menas ir aljansai su stipresnėmis Europos dinastijomis.
XVIII a. pokyčiai ir Burbonų kilmė
XVIII a. paskutinio Farnese atstovo mirtis paliko kunigaikštystę dinastinių permainų kryžkelėje. Per sudėtingus europinius karus ir taikos sutartis ji atiteko Burbonų šakai (Bourbon-Parma). Šis periodas rodo, kaip mažos itališkos valstybes perskirstydavo didžiųjų Europos galybių interesai: teritorija keisdavo šeimininkus ne tiek dėl vietinių sukilimų, kiek dėl tarptautinių sutarčių ir dinastinių sandorių.
Napoleonas, restauracija ir paskutinieji dešimtmečiai
Napoleono epocha stipriai paveikė kunigaikštystę: kaip ir dauguma Italijos valdų, Parma patyrė okupacijas ir administracinių pertvarkymų, praradusi kai kurias savarankiškumo formas. Po Napoleono žlugimo Europos pertvarkos metu (1814–1815) sprendimai iš naujo nustatė Italijos žemėlapį: dalis kunigaikštystės privilegijų buvo atkurta, tačiau valdžia ir įtaka liko ribota. Po Vienos kongreso kai kuriems laikotarpiams valdžia buvo patikėta įvairioms dinastijoms – tarp žinomų valdytojų XIX a. pradžioje buvo ir imperinėse dinastijose susijusių asmenų, pavyzdžiui, Austrijos imperiją siejančių asmenų ar Napoleono giminaičių.
Administracija, ryšiai ir kultūrinis paveldas
- Politika: Parma dažnai balansavo tarp didžiųjų jėgų: Habsburgų, Ispanijos Bourbonų, Popiežiaus valstybės ir vėliau Napoleono interesų.
- Ryšiai: tradiciškai palaikė diplomatinius ir ekonominius santykius su kaimyninėmis Toskana, Milano ir Venecija valdomis; iki 1806 m. oficialiai buvo susieta su Šventąja Romos imperija.
- Kultūra: Parma išliko menų ir muzikos centru – čia veikė svarbūs teatrai ir meno kolekcijos, o miestų urbanistinė raida liudija dinastijų mecenatystę.
Žlugimas ir prijungimas prie Italijos
XIX a. viduryje Europoje sustiprėjus nacionalizmo idėjoms ir Italijos suvienijimo judėjimui, mažos kunigaikštystės tapo neatsparios politiniams spaudimams. 1859 m. vykstančių įvykių metu Parma buvo prijungta prie suvienijančios Italijos proceso ir galutiniame rezultate inkorporuota į naujai stiprėjančią Italijos valstybę. Nuo tada kaip atskira suvereni valdžia ji nebeegzistavo.
Paveldo reikšmė šiandien
Šiandien buvusios Paramos kunigaikštystės teritorija yra svarbi Italijos kultūriniam ir gastronominiam paveldui. Miestuose, ypač Parmoje, išlikę muziejai, bažnyčios, teatrai ir kitokie architektūros paminklai primena apie Farnese ir vėlesnių valdovų mecenatystę. Regiono žemės ūkio tradicijos, kulinarija ir amatų paveldas tebeformuoja vietinę tapatybę ir prisideda prie turizmo.
Parmos istorija – pavyzdys, kaip mažos rytų Arkties regiono polittinės struktūros susipina su didžiųjų imperijų interesais, o kultūra ir ekonomika išlieka svarbūs ilgalaikiam regiono identitetui.
Klausimai ir atsakymai
K: Kada buvo sukurta Parmos kunigaikštystė ir kokia buvo jos kilmė?
A: Parmos kunigaikštystė buvo sukurta 1545 m. iš teritorijos į pietus nuo Po upės, kuri anksčiau priklausė Milano kunigaikštystei ir kurią 1512 m. užkariavo Bažnyčios valstybė.
K: Kam ir kada Parmos kunigaikštystė atiteko kaip lenas?
A: Parmos kunigaikštystė buvo atiduota kaip lenas popiežiaus Pauliaus III nesantuokiniam sūnui Pier Luigi Farnese.
K: Kas iš pradžių valdė Parmos kunigaikštystę ir kas galiausiai ėmė ją valdyti?
A: Iš pradžių Parmos kunigaikštystę valdė Farnese šeima, o galiausiai ji paveldėjimo keliu atiteko Burbonų giminei.
K: Kada ir kodėl buvo panaikinta kunigaikštystė?
A: Parmos kunigaikštystė buvo panaikinta 1859 m. sukūrus Italijos valstybę.
K: Koks buvo Parmos kunigaikštystės statusas Šventojoje Romos imperijoje?
A: Parmos kunigaikštystė iki 1806 m. buvo Šventosios Romos imperijos valstybė.
K: Ar Parmos kunigaikštystė buvo susijusi su Toskanos Didžiąja kunigaikštyste?
A: Taip, Parmos kunigaikštystė turėjo įvairių ryšių su kaimynine Toskanos Didžiąja kunigaikštyste.
K: Koks buvo pagrindinis Parmos kunigaikštystės miestas?
A: Pagrindinis Parmos kunigaikštystės miestas buvo Parma.
Ieškoti