Lotaringijos kunigaikštystė buvo iki XVIII a. viena iš mažųjų Europos feodalinių valstybių, įsikūrusi žemyninėje Prancūzijos dalyje ir formaliai priklausiusi Šventajai Romos imperijai. Dėl savo geografinės padėties ji ilgus šimtmečius buvo politinių ir karinių įtampų tarp Prancūzijos ir imperijos objektas.
Istorija trumpai
Kunigaikštystės ištakos siekia viduramžius; ji vystėsi kaip regioninė valdžia, kuriai vadovavo Lotaringijos kunigaikščių (vėliau hercogų) dinastija. Per šimtmečius Lotaringija išlaikė didelę autonomiją, tačiau nuolat balansavo tarp didžiųjų kaimynų — Prancūzijos ir Habsburgų imperijos. Nuo XVII–XVIII a. ji vis dažniau patekdavo politinių sandorių ir santuokų įtakon.
Po Didžiųjų Europos sutarčių ir dinastinių reikalų sprendimų XVIII a. dalis regiono liko okupuota bei veikiama Prancūzijos politikos. Pagal 1737 m. tarpusavio susitarimus dalis Lotaringijos laikinai atiteko nuverstam Lenkijos karaliui Stanislovui Leščinskiui kaip gyvenimo seniūna; po jo mirties 1766 m. teritorija buvo inkorporuota į Prancūzijos karūną ir administraciškai prijungta prie Prancūzijos.
Valdovai ir dinastijos
Pagrindinė valdovų šeima buvo Lotaringijos kunigaikščiai (House of Lorraine). Tarp svarbių XVII–XVIII a. asmenybių ypatingą reikšmę turėjo Leopoldas I (Leopold I), kuris valdė kunigaikštystę XVIII a. pradžioje ir pakeitė oficialią rezidenciją į Lunéville. Jo santuoka su Elžbieta Šarlotė Orleaniete sustiprino ryšius su Prancūzijos dvaru.
Leopoldo I palikuonys tapo svarbiais tarptautinės politikos veikėjais: jis buvo Karolio Aleksandro ir Šventosios Romos imperijos imperatoriausPranciškausI tėvas (per Pranciškų I jie tapo Marijos Antuanetės seneliais). XVIII a. pabaigoje Lotaringijos valdovo titulą trumpam turėjo Stanislovas Leščinskis (gyvenimo seniūna), o po jo mirties teritorija perėjo Prancūzijos valdžion. Dinastiškai dvaras susijungė su Habsburgų-Lotaringų šeima, kurios nariai ilgainiui tapo svarbia Habsburgų dinastijos dalimi.
Lunéville — kunigaikščių rezidencija
Nors tradicinė kunigaikštystės sostinė buvo Nansi, XVIII a. pradžioje Leopoldas I perkėlė savo pagrindinę rezidenciją į Lunéville. Šis miestas tapo ne tik politiniu, bet ir kultūriniu centru: XVII–XVIII a. Lunéville garsėjo kaip kurortas ir dvarų gyvenimo vieta, kur vyko prabangūs pokyliai, meninės iniciatyvos ir salonai.
Didinga Lunéville pilis (Château de Lunéville), pastatyta 1702 m. Leopoldo iniciatyva vietoje senesnių rūmų, ilgą laiką buvo pagrindinė Lotaringijos kunigaikščių rezidencija iki kunigaikštystės inkorporacijos į Prancūziją 1766 m. Rūmai suprojektuoti Versalio stiliumi ir sudaryti taip, kad atitiktų Leopoldui artimų asmenų, ypač jo žmonos Elžbietos Šarlotės Orleanietės, skoniui — todėl pilis kartais vadinama „Lotaringijos Versaliu“. Rūmuose yra koplyčia, kurią projektavo Žermenas Bofranas (Germain Boffrand) — žymus prancūzų architektas, dirbęs prie interjerų ir dekoracijų.
Kultūrinė ir istorinė reikšmė
Lotaringija paliko reikšmingą paveldą: architektūra (ypač Lunéville rūmai ir Nansio senamiestis), dinastiniai ryšiai su kitomis Europos karališkosiomis šeimomis ir istoriniai įvykiai, kurie iliustruoja mažųjų valstybių vaidmenį didžiosios politikos kontekste. Po XIX a. ir ypač Prancūzijos administracinių pertvarkymų teritorija tapo Prancūzijos dalimi — šiandien istorinės Lotaringijos pėdsakai išlikę regiono muziejuose, rūmų komplektuose ir miesto panoramose.
Vieta šiandien
Dabartinė istorinė Lotaringija daugiausia patenka į Prancūzijos administracinį regioną Grand Est. Nansi ir Lunéville išlieka populiariais lankytinais miestais: Nansi garsėja savo architektūra ir meno paveldais, o Lunéville rūmai, nors dalimis nukentėję per laiką, tebėra svarbi kultūrinė vieta ir pritraukia turistus, domisi istorija bei XVIII a. dvaro gyvenimu.
