Tilvikiniai (pakrančių) paukščiai — apibrėžimas, biologija ir migracija

Tilvikiniai (pakrančių) paukščiai: apibrėžimas, biologija, migracija ir elgsena — sužinokite apie jų maitinimąsi, migracijos maršrutus ir rūšių įvairovę.

Tilvikiniai (pakrančių) paukščiai yra plačiai vartojamas terminas ornitologijoje apibūdinti paukščius, kurie vaikštinėja ir maitinasi sekliame vandenyje arba pakrantėse. Kartais šie paukščiai vadinami pakrančių paukščiais. Daug jų priklauso vandens paukščiams ir ypač būriui, kurį tradiciškai žymi pavadinimas būriui, t. y. (Charadriiformes). Šiai grupei taip pat priskiriami kai kurie jūrų paukščiai, vaikščiojantys jūromis ir turintys dygliuotas kojas. Šių paukščių evoliuciniai ryšiai yra sudėtingi ir vis dar aktyviai tiriami — grupė apima labai įvairias rūšis nuo smulkių smiltinukų iki didesnių kurklių ir kirdikų.

Buveinės ir geografinis paplitimas

Dauguma tilvikinių paukščių gyvena prie vandens — pelkėse, estuarijose, atvirose pakrantėse, sekliose lagūnose arba sūriuose moluose. Kai kurios rūšys prisitaikė prie sausų stepinių arba vidaus vandenų pakrančių. Rūšių išsidėstymas priklauso nuo klimato: daug paukščių Arkties ir Arkties bei vidutinio klimato regionų yra stipriai migruojančios, tuo tarpu atogrąžų regionų populiacijos dažnai būna sėslios arba migruoja mažiau. Kai kurios arktinės rūšys, pavyzdžiui, mažasis stintas, yra vieni iš tolimiausių migrantų: ne veisimosi sezoną praleidžia pietų pusrutulyje ir įveikia dešimtis tūkstančių kilometrų.

Mityba ir maitinimosi elgsena

Dauguma tilvikinių paukščių minta smulkiais bestuburiais, kuriuos ištraukia iš purvo ar minkšto dirvožemio. Skirtingo ilgio snapai ir įvairūs maitinimosi būdai leidžia skirtingoms rūšims sutampančiose buveinėse sumažinti tarpusavio konkurenciją. Daugelio rūšių snapo gale yra jautrios nervų galūnėlės (sensoriniai receptoriai), leidžiančios aptikti grobį purve ar smėlyje nenaudojant regos. Kai kurios didesnės rūšys, ypač prisitaikiusios prie sausesnių buveinių, medžioja didesnį grobį — vabzdžius, mažus žinduolius arba roplius. Taip pat pasitaiko rūšių, kurios seka bangas ar naudoja kitokias taktikas: gręžia, šokinėja ar kruopščiai pešioja dumblą, kad atrastų maistą.

Morfologija ir dydžių diapazonas

Tilvikinių paukščių dydis labai skiriasi. Daugelis smulkesnių pakrančių rūšių dažnai vadinamos smilginiais paukščiais. Mažiausias šios grupės atstovas yra mažasis smiltinukas, kurio suaugęs individas gali sverti vos 15,5 g ir būti apie 13 cm (5 colius) ilgio. Prie kitos skalės stovi didesnės rūšys: pavyzdžiui, tolimųjų rytų kurkliai dažnai minima kaip viena iš didžiausių tilvikinių rūšių — jų ilgis siekia apie 63 cm (25 colius) ir svoris apie 860 g, tuo tarpu kai kurie oystercatcher tipo paukščiai (pvz., paplūdimio storakojis) gali sverti iki ~1 kg ir būti labai stambūs.

Veisimosi elgsena

Tilvikiniai dažnai veisiasi atviruose ir atskiruose plotuose: pelkių kraštuose, tundroje, smėlinguose ar žvyringuose krantuose. Daugelis rūšių deda kiaušinius į paprastą lizdą ant žemės, dažnai gerai maskuojamą. Kai kurios rūšys būna agresyvios gynyboje — jie žymi teritorijas, demonstruoja skridimus, garsus arba naudoja apgavystes (pavyzdžiui, vaidina sužeistą paukštį, kad nukreiptų plėšrūną nuo jauniklių). Dėmesio reikalaujanti dalis — jauniklių išlikimas: žemės lizdai yra pažeidžiami dėl potvynių, plėšrūnų ir žmogaus trikdymo.

Migracija

Daugelis tilvikinių rūšių vykdo sezonines migracijas tarp veisimosi ir žiemojimo vietų. Migracijos maršrutai būna labai įvairūs: kai kurios rūšys skrenda tik regioninius atstumus, kitos — tarp polių ir atogrąžų. Migracijos taktika ir laikas priklauso nuo maisto prieinamumo, klimato sąlygų ir geomagnetinių orientavimo signalų. Stiprūs paukščiai naudoja poilsio ir maitinimosi stoteles (stopover sites), kur papildomai pasikrauna riebalų atsargų tolimesniam skrydžiui.

Grėsmės ir apsaugos priemonės

Tilvikiniai paukščiai susiduria su keliomis reikšmingomis grėsmėmis: buveinių nykimu (polderizacija, krantų tvarkymas), užterštumu (nafta, chemikalai), potvyniais dėl jūros lygio kilimo, žmogaus trikdymu poilsiavietėse, medžiokle kai kuriose šalyse bei klimato kaitos poveikiu maisto prieinamumui. Dėl to daugelis populiacijų mažėja arba yra įtrauktos į tarptautines apsaugos programas. Apsaugos priemonės apima buveinių išsaugojimą (pvz., Ramsar teritorijas), stebėseną, ribojimus žmogaus veiklai veisimosi bei poilsio vietose ir tarptautinę migracijos kelių apsaugą.

Ekologinė reikšmė

Tilvikiniai paukščiai atlieka svarbų vaidmenį pakrančių ekosistemose: jie reguliuoja bestuburių populiacijas, dalyvauja maisto grandinėse ir yra bioindikatoriai — jų populiacijų būklė atspindi aplinkos sveikatą. Tyrimai apie jų migraciją ir buveinių naudojimą padeda planuoti saugojimą ir valstybių bendradarbiavimą tarptautiniu mastu.

Pavyzdžiai

• Smulkūs smilginiai: smiltinukai ir stintos (pvz., mažasis smiltinukas, mažasis stintas).
• Vidutinio dydžio: kurkliai, kirdikai, dryžgaliai.
• Didesni: kai kurie kriaukliniai ir oystercatcher tipo paukščiai (pvz., paplūdimio storakojis).

Ši grupė yra ypač įvairi ir biologiniu, ir ekologiniu požiūriu, todėl jos tyrinėjimas ir apsauga yra svarbūs tiek mokslui, tiek pakrančių ekosistemų tvarumui.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra wader?

K: Kur gyvena dauguma tilvikinių paukščių?

K: Kaip skirtingų rūšių tilvikiniai paukščiai maitinasi nekonkuruodami dėl maisto?

K: Koks yra mažiausias šios grupės narys?

K: Kokia, manoma, yra didžiausia rūšis?

K: Koks paukštis laikomas sunkiausiu iš šių rūšių?

K: Ar daugelis Arkties ir vidutinio klimato regiono paukščių yra migruojantys?

Paieška pagal raidę