Kandidatai

Šiuose rinkimuose varžėsi buvęs viceprezidentas Ričardas Niksonas (JAV Respublikonų partija) ir viceprezidentas Hubertas Humfris (Demokratų partija). Alabamos gubernatorius George'as Wallace'as taip pat dalyvavo Amerikos nepriklausomos partijos rinkimuose, surengdamas plataus masto trečiosios partijos kampaniją, kuri pritraukė konservatyvius ir segregacijos priešininkus bei nusivylusius rinkėjus.

Ričardas Niksonas kampanijos metu akcentavo „teisę ir tvarką“, pažadėjo siekti „taikos su garbe“ Vietname ir kreipėsi į vadinamąją „tyliąją daugumą“ — rinkėjus, nepatenkintus protestais, neramumais ir pokyčiais. Hubertas Humfris, nors buvo partijos viceprezidentas ir žinomas dėl jo paramos pilietinėms teisėms, tapo susijęs su Clintonų partijos linijomis dėl Vietnamo karo, todėl išsiskyrė įtampa tarp karo ir taikos šalininkų demokratų viduje.

Humphrey kampanijos metu stengėsi sujungti Demokratų partijos sparnus — tiek liberalus, tiek tradicinius — tačiau jo pozicija Vietnamo klausimu ir didėjantis anti- karo judėjimas lėmė rinkėjų suskaidymą. Pietų valstijose, kur Humfris laikėsi liberalesnių nuostatų dėl pilietinių teisių, jis prarado paramą — kaip minėta, vienintelė pietinė valstija, kurią jis laimėjo, buvo Teksasas (ją jis laimėjo nedaug).

Politinės priežastys ir kontekstas

1968 m. rinkimų kontekstą ženklino keli svarbūs veiksniai: intensyvėjantis Vietnamo karas, masiniai protestai studentų ir pilietinių teisių aktyvistų, bei didelis visuomenės susiskaldymas. 1968 metų pavasarį įvyko du itin reikšmingi atentatai: balandžio 4 d. buvo nužudytas civilinių teisių lyderis Martinas Liuteris Kingas, kas sukėlė visos šalies neramumus ir susierzinimą; taip pat birželio 5 d. po Kalifornijos pirminių rinkimų Los Andžele buvo nužudytas Robertas F. Kenedis, buvusio JAV prezidento Džono F. Kenedžio brolis ir tuo metu Niujorko senatorių pavaduotojas bei rimtas kandidatas į demokratų nominaciją. Kenedžio nužudymas smarkiai pakeitė demokratų rinkimų dinamiką ir paliko tuštumą partijoje.

Be to, demokratų partijos vidaus konfliktai buvo ryškiai matomi per 1968 m. Demokratų konvenciją Čikagoje (rugpjūčio pabaigoje), kur masiniai protestai ir policijos susirėmimai su demonstrantais sukėlė plačias nuotraukas ir vaizdo įrašus visoje šalyje, pakenkusius partijos viešajam įvaizdžiui.

Dabartinis Jungtinių Valstijų prezidentas Lyndonas B. Johnsonas galėjo kandidatuoti, bet nusprendė to nedaryti. 1968 m. kovo 31 d. B. Džonsonas atsiėmė savo kandidatūrą ir pareiškė: "Nesieksiu ir nepriimsiu savo partijos kandidatūros dar vienai jūsų prezidento kadencijai". Šį sprendimą paskatino viešoji nuomonė dėl Vietnamo karo ir žlugusi vidinė parama partijoje, ypač po to, kai senatoriui Eugene'ui McCarthy pavyko pasirodyti stipriai prieš Johnsoną pirminiuose rinkimuose.

Pirminiai rinkimai ir kandidato Humprio pozicija

Demokratų partijoje jėgas išbandė keli stiprūs pretendentai: Eugene McCarthy (antikarinis kandidatas), Robertas F. Kenedis (tarp formuojančiųsi naujų liberalų balsų) ir galiausiai Hubertas Humfris, kuris gavo partijos nominaciją per konvenciją nepaisant to, kad pagrindinius balsus Demokratų pirminiuose rinkimuose dalino kiti kandidatai. Humfris nelaimėjo pietuose — dėl jo liberalesnių pažiūrų ir ryšio su pilietinių teisių judėjimu pietinės valstijos buvo mažiau linkusios jį remti.

Trijų partijų dinamika ir George'o Wallace'o vaidmuo

George'as Wallace'as pasirodė kaip trečiosios partijos kandidatas, kurio kampanija buvo kreipta į konservatyvius, protesto nusivylusius ir segregacijos priešininkus. Wallace'o laikysena ir retorika priviliojo dalį baltaodžių pietų rinkėjų bei kai kuriuos nesutinkančius su pagrindinių partijų politika. Jis laimėjo penkias pietines valstijas ir gavo 46 rinkikų balsus; taip pat rinkikų balsą jam skyrė vienas neištikimas rinkėjas Šiaurės Karolinos valstijoje.

Rinkimų rezultatai

  • Ričardas Niksonas laimėjo rinkimus surinkęs 301 rinkėjų balsą ir tapo prezidentu.
  • Hubertas Humfris gavo 191 rinkėjų balsą.
  • Džordžas Volisas (George Wallace) gavo 46 rinkėjų balsus (įskaitant vieną balsą iš neištikimo rinkėjo Šiaurės Karolinos valstijoje).

Populiarumo balsų rezultatai buvo labai arti: Niksonas surinko apie 43,4 % populiarų balsavimą, Humfris — apie 42,7 %, o Wallace — apie 13,5 %. Tai parodo, kad nors Niksonas laimėjo rinkėjus, populiariame balsavime skirtumas buvo nedidelis, o Wallace'o dalyvavimas ženkliai paveikė kandidatų pasiskirstymą.

Pasekmės

1968 m. rinkimai turėjo ilgalaikes politines pasekmes: Nixonas pradėjo taikyti vadinamąją „pietų strategiją“, siekdamas pritraukti konservatyvius pietų rinkėjus į Respublikonų partiją, o šalies politinė geografija iš esmės pasikeitė — pietinės valstijos ilgainiui tapo labiau respublikonų linkusios. Rinkimų metu ir po jų padidėjo dėmesys viešajai tvarkai, vidaus saugumui bei politinei stabilizacijai. Vietnamo karo klausimas ir toliau formavo užsienio politiką: Niksonas kalbėjo apie „taiką su garbe“ ir pradėjo etapais mažinti amerikiečių karinį buvimą Vietname per vadinamąją „vietnamizaciją“.

1968 m. rinkimai taip pat parodė, kiek sprendimų gali turėti įtakos netikėti įvykiai (atentatai, protestai) ir kaip vidinė partijų nesantaika bei visuomenės pasiskirstymas gali lemti rinkimų baigtį. Demokratų konvencijos sutrikimai ir partijos susiskaldymas ilgainiui prisidėjo prie partijos strateginių pokyčių ir platesnių politinių permainų JAV.