Anastasio „Tachito“ Somoza DeBayle (g. 1925 m. gruodžio 5 d., Leonas, Nikaragva – m. 1980 m. rugsėjo 17 d., Asunsijonas, Paragvajus) oficialiai buvo 73-iasis ir 76-asis Nikaragvos prezidentas. Būdamas Nikaragvos Nacionalinės gvardijos vadas, jis faktine įtaka ir valdžia kontroliavo šalį 1967–1979 m., nors formaliai jo valdymo etapai apėmė prezidento pareigas 1967–1972 ir 1974–1979 metais. Somoza atstovavo ilgai trukusiai Somozų šeimos diktatūrai, kuri dominavo šalies politikoje nuo 1930‑ųjų.

Ankstyvas gyvenimas ir šeimos valdžia

Somoza Debailas buvo diktatoriaus Anastasio Somoza Garcíjos sūnus; jo šeima sukūrė politinį ir ekonominį tinklą, per kurį kontroliavo didelę dalį šalies verslo ir valstybinių institucijų. Somoza užsitikrino pareigas Nacionalinėje gvardijoje ir naudojosi jos jėga palaikydamas savo režimą bei slopindamas politinę opoziciją.

Valdymas, represijos ir korupcija

Somoza valdė autoritariškai: opozicija buvo persekiota, politiniai varžovai — areštuojami ar represuoti, o laisvė spaudai ir pilietinės laisvės dažnai smukdavo. Jo valdymo metu augo turtinė nelygybė — Somozų šeima ir artimi sąjungininkai konsolidavo turto perdavimo kanalus, kontroliavo svarbias ekonomines sritis ir dažnai buvo kaltinami plačiu mastu vykdoma korupcija.

1972 m. Managua smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo; tarptautinė parama atrodė gausi, tačiau daug priežiūros ir fondo paskirstymo sulaukė kritikos — šis įvykis dar labiau pavertė Somozų režimą nepopuliariu daugumos gyventojų akyse ir paskatino opozicijos, įskaitant Sandinistų Nacionalinio Išsivadavimo Frontą (FSLN), augimą.

Sandinistų priešprieša ir užsienio parama

Daugeliui žmonių Somoza nepatiko kaip lyderis. Sandinistų nacionalinio išsivadavimo fronto grupė norėjo paversti Nikaragvą geresne šalimi ir kovojo prieš Somozų režimą nuo 1960‑ųjų pabaigos. Juos rėmė tiek vidaus oponentai, tiek užsienio valstybės: Sovietų Sąjunga ir Kuba teikė sandinistams finansinę ir karinę paramą, kad šie toliau kovotų su Somozų šeima. Intensyvėjančios ginkluotos operacijos ir visuomenės nepasitenkinimas galiausiai privedė prie režimo žlugimo 1979 m.

Jungtinių Valstijų vaidmuo ir režimo žlugimas

Istoriškai Somoza laikėsi artimų ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, kurios kai kuriais laikotarpiais suteikdavo karinės ir politinės paramos. Tačiau 1970‑ųjų pabaigoje, ypač po žmogaus teisių pažeidimų ir didėjusio tarptautinio bei vidaus spaudimo, amerikiečių politika pasikeitė. 1979 m. Somoza neteko esminio užsienio palaikymo — tai labai prisidėjo prie sandinistų pajėgumo įgauti pergalę.

Pabėgimas, egzilis ir nužudymas

1979 m. liepos 17 d. Somoza pasitraukė iš prezidento posto ir paliko šalį. Jis pabėgo į Majamį, bet JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) jo į Jungtines Valstijas neįleido. Somoza išvyko į Paragvajų, kur rado prieglobstį diktatoriaus Alfredo Stroessnero režime. 1980 m. rugsėjo 17 d. sandinistų kovotojai nužudė Somozą DeBayle Asunsijone — jis žuvo užpuolimo metu, kai buvo atakuotas jo automobilis ir žuvo nuo šūvių.

Paveldas ir reikšmė

Somoza paliko prieštaringą palikimą: vieni atsimena jo režimą kaip stabilumo ir antikomunistinės politikos laikotarpį, kiti — kaip represyvų, korumpuotą ir neatsakingą vadovavimą, kuris ilgainiui sukėlė gilius socialinius ir ekonominius konfliktus. Jo žlugimas atvėrė kelią Sandinistų valdymui Nicaragvoje ir dideliems pokyčiams regione įtakos ir geopolitikos srityse per 1980‑uosius metus.