Haidras Ali (urdu: ur, kannadų kalba: हैदर अली, Haidar Alī; apie 1720 m. – 1782 m. gruodžio 7 d., 1197 m. Muharramo 2 d. pagal islamo kalendorių) buvo faktinis Mysoros karalystės valdovas pietų Indijoje. Gimęs kaip Haidru Naikas, jis užsitarnavo reputaciją kaip gabus karvedys ir strategas, o galiausiai įgijo realią valdžią – nors formalus monarchas išliko titulinis Wodejarų dinastijos atstovas. Jį dažnai minė kaip sultoną Hyder Ali Khan arba Hyder Ali Sahib.

Kilmė ir kilimas į valdžią

Apie Haidro kilmę išliko įvairių versijų, bet aišku, kad jis prasidėjo nuo žemesnių karininko pareigų. Per savo karjerą jis sparčiai kilstelėjo karinėje hierarchijoje: tapo vienu iš svarbiausių vado – dalvijų (arba dewanų) – Mysore dvare, o po įvairių vidaus ir išorės konfliktų, maždaug vidury XVIII a., įgijo faktinę valdžią valstybėje. Kaip ir daugelyje tuo metu Indijoje vykusių politinių procesų, jis sugebėjo pasinaudoti susiskaldžiusiais priešininkais ir pačios Mogolų imperijos silpnėjimu.

Karinės reformos ir organizacija

Haidras Ali aktyviai pertvarkė Mysore ginkluotąsias pajėgas. Jis:

  • organizuodavo dalinius pagal dalį europietiškų pavyzdžių – reorganizavo pėstininkus, kavaleriją ir artileriją;
  • remė artilerijos plėtrą ir kvietė užsienio specialistus, kad pagerintų patrankų ir artilerijos šaudymo efektyvumą;
  • buvo vienas iš pionierių raketinės artilerijos panaudojime – vadinamosios „Mysoro raketos“ su geležinėmis vamzdžių korpusais suteikė didesnį tikslumą ir nuotolį nei dauguma to meto variantų.

Tokios reformos padėjo Mysore tapti rimta regionine jėga, galinčia mesti iššūkį tiek Maratų imperijai, tiek Haidarabado Nizamo (be kitų) ir britams.

Karinės kampanijos ir santykiai su kitomis jėgomis

Per Haidro valdymą Mysore nuolat dalyvavo konfliktuose su kaimyninėmis valdovybėmis ir sukilėlių grupuotėmis – tai atitiko XVIII a. Indijos subkontinento bendrą nestabilumą, kai induistų Maratų konfederacija, likę Mogolų elementai, regionaliniai nizamai ir vis didėjanti Europos kompanijų įtaka formavo sudėtingą jėgų pusiausvyrą. Svarbiausi jo kariniai žygiai:

  • Plėtra į šiaurę ir vakarus – jis išplėtė Mysore teritorijas pavertęs jas reikšmingesne regionine valdžia, dažnai kovodamas su Maratų imperijos pajėgomis ir Haidarabado Nizamo (be kitų).
  • Konfliktai su Britų Rytų Indijos kompanija – Haidras du kartus ryžtingai stojo prieš britų invazijas: per Pirmąjį ir Antrąjį Anglo–Misoro karus jis sugebėjo pristabdyti kompanijos karinius veiksmus ir net priartėjo prie britų forposto Madraso (Fort St. George) miesto, grasindamas britų pozicijoms Pietų Indijoje.
  • Diplomatija ir sąjungos – jis žaismingai derino kovas su diplomatiniais sandoriais: tiek siekdamas sąjungų su Prancūzijos interesų atstovais, tiek rungtyniaudamas su kitais regioniniais valdovais, taip išlaikydamas pusiausvyrą prieš britų galią.

Administracija ir vidinė politika

Haidras Ali ne tik reformavo kariuomenę, bet ir stengėsi sutvirtinti administracines struktūras, kad pertvarkytas karinis aparatas galėtų efektyviau valdyti išplėstą valstybę. Jo valdymo laikotarpiu padidėjo centrinė kontrolė, buvo organizuojami mokesčių rinkimo ir karo tiekimo mechanizmai, o taip pat skatinta infrastruktūra, reikalinga ilgalaikei gynybai ir ekonomikai.

Šeima, paveldėjimas ir mirtis

Haidras turėjo mažiausiai dvi žmonas ir bent tris žinomus vaikus. Svarbiausias iš jų – Tipu Sultanui, kuris po tėvo mirties perėmė karalystės valdymą ir dar labiau išplėtė modernizacijos bei gynybos programą. Haidro vadovavimo dėka Mysore tapo žymiai didesnė ir galingesnė nei valstybė, kurią jis paveldėjo.

Haidras Ali mirė 1782 m. gruodžio 7 d. Jo mirtis paliko valstybę, kuri jau buvo pasiruošusi tęsti konfrontaciją su Europos kolonijiniais interesais – kova, kurią vėliau tęsė ir iškėlė Tipu Sultan.

Paveldas ir vertinimas

Haidro Ali palikimas yra daugialypis. Jis vertinamas kaip galingas strategas ir reformatorius, kuris sugebėjo išplėsti ir sustiprinti vietinę valdžią bei panaudoti naujas karines technologijas, įskaitant raketas. Tuo pat metu jo metodai – centralizacija, kariniai reidai ir kartais griežta politika užimtose teritorijose – kartais vertinti prieštaringai. Istorijoje jis dažnai minima kaip vienas iš tų regiono valdovų, kurie laikinai sustabdė Britų Rytų Indijos kompanijos plėtrą ir paruošė sceną platesnėms konfrontacijoms vėlesniais dešimtmečiais.