Tipu Sultanas (1750 m. lapkričio 20 d. – 1799 m. gegužės 4 d.), dar vadinamas Mizoro tigru, 1782–1799 m. buvo Mizoro karalystės valdovas. Jis taip pat buvo mokslininkas, karys ir poetas. Tipu buvo vyriausias Mysoros sultono Haidro Ali ir jo žmonos Fatimos Fakhr-un-Nisos sūnus. Gimė musulmonų šeimoje, tačiau jo auklėjimas ir išsilavinimas apėmė tiek karinę, tiek administracinę sritį: jis mokėsi valdymo, kalbėjo kelias kalbas (tarp jų persų ir kannadą) ir buvo parengtas perimti valstybės vadovybę. Skirtingi šaltiniai teigia, kad jo protėviai buvo kilę iš Persijos, Afganistano, Arabijos ir Ferganos (dabartiniame Uzbekistane).

Valdymas ir reformos

Per savo valdymą Tipu įvedė kelias reformas, skirtas centralizuoti valstybės administraciją, stiprinti ekonomiką ir užtikrinti reguliarias pajamas karui finansuoti. Jis įvedė naują monetų kalimą ir tvarkė valstybės iždą, įvedė kalendoriaus pataisas – minimas ir naujas mėnulio kalendorius – bei reorganizavo žemės ir pajamų sistemą. Tipu aktyviai rėmė ūkininkavimą ir amatus: Mysore buvo vystoma šilko pramonė, steigtos valstybės dirbtuvės ir arsenalai, kurie tiekė kariuomenei ginklus ir raketas.

Karinė veikla ir inžinerija

Tipu sultonas garsėjo kaip ambicingas karo vadovas ir modernizatorius. Pritrenkiantį poveikį turėjo jo įdiegta ugnies raketų technologija – vadinamosios Mysore raketos (iron-cased rockets), kurios buvo įrengtos specialiuose skyriuose ir panaudotos mūšiuose prieš britus. Tipu taip pat palaikė ryšius su Prancūzijos kariniais patarėjais, modernizavo artileriją ir stiprino fortifikacijas.

Diplomatija, santykiai su europiečiais ir religija

Tipu palaikė ryšius su Prancūzų patarėjais ir ieškojo tarptautinių sąjungininkų, siekdamas suvienyti jėgas prieš Pietų Indijoje sparčiai augančią britų galią. Prancūzų prašymu jis pastatė bažnyčią - tai buvo pirmoji Mysore katalikų bendruomenei skirta bažnyčia; tai atspindi sudėtingus jo santykius su įvairiomis religijomis ir užsienio bendruomenėmis. Nors jis buvo musulmonų valdovas ir kartais britų propagandoje vaizduojamas kaip fanatikas ar tironas, istorikai pažymi, kad jo administracijoje dirbo tiek musulmonai, tiek hinduistai ir kad jo politika nebuvo vienareikšmiškai vienareligė. Tai – sudėtinga tema: egzistuoja liudijimų apie tiek prievartines konversijas tam tikruose regionuose, tiek apie nuolatinį religijų ir bendruomenių panaudojimą politiniais tikslais.

Kariniai konfliktai su britais

Tipu Sultanas aktyviai priešinosi Britų Indijai ir tapo vienu iš pagrindinių britų priešų Pietų Indijoje. Jis kovojo serijoje konfliktų, kurie istorijoje žinomi kaip Anglo–Mysore karai. Tipu buvo svarbus dalyvis ir laimėjo reikšmingų pergalių antrajame karo etape, tačiau vėlesniuose karuose patyrė nuostolių ir prarado dalį savo teritorijų. Jo diplomatinės derybos kartais diktavo sąlygas britams vietos susitarimuose dėl Madraso ir Mangaloro, tačiau po pralaimėjimų (ypač po trečiojo karo) jis turėjo priimti nepalankias sąlygas, atiduoti žemes ir net laikinai atiduoti savo sūnus kaip užstatą.

Žūtis ir palikimas

Tipu Sultanas žuvo 1799 m. gegužės 4 d. gynėsi per Seringapatamo (Srirangapatna) apgultį ketvirtojo Anglo–Mysore karo metu. Jo žūtis pažymėjo reikšmingą Mizoro nepriklausomybės pabaigos etapą: po mūšio britai stipriai apribojo sultonato suverenumą ir pertvarkė regiono galios pusiausvyrą, vietos valdžia galiausiai perėjo po britų įtakos skydu.

Istorinis vertinimas

Tipu Sultano asmuo ir veikla vertinami prieštaringai: jį laikoma vienu iš ryškiausių XIX a. Pietų Indijos valdovų, modernizatoriumi, kariniu inovatoriumi (ypač raketų srityje) ir atkakliu britų priešų. Tuo pačiu metu jo valdymas sulaukė kritikos dėl autoritarinių metodų ir vietinių gyventojų represijų tam tikrose teritorijose. Europoje ir Azijoje išliko ir materialus jo palikimas – metalinės raketos konstrukcijos pavyzdžiai, įvairūs meno ir kultūros artefaktai (tarp jų garsi automatinė figūra „Tipu tigras“), o raketų idėjos vėliau turėjo įtakos Vakarų raketų vystymuisi.

Tipu Sultanas – sudėtinga istorijos figūra: jo valdymas pakeitė Mizoro karinę ir administracinę struktūrą, paliko ryškų pėdsaką regione ir ilgai išliko tiek Indijos, tiek pasaulio istorijos diskursuose.