Johannesas Peteris Miuleris (1801 m. liepos 14 d. – 1858 m. balandžio 28 d.) buvo vokiečių fiziologas, lyginamasis anatomas, ichtiologas ir herpetologas. 1833 m. jis tapo Berlyno universiteto fiziologijos profesoriumi ir vienu iš svarbiausių XIX a. biologijos ir medicinos mokyklos atstovų. Miuleris garsėjo tiek kaip talentingas eksperimentatorius, tiek kaip sistemingas lyginamosios anatomijos tyrėjas; jo darbai padėjo suformuoti moderniosios fiziologijos pagrindus.
Moksliniai darbai ir metodai
Miuleris pabrėžė griežtą eksperimento ir anatominio tyrimo derinį: jis naudojo vivisekcijas, mikroskopiją ir kruopščius palyginimus, kad nustatytų ryšį tarp struktūros ir funkcijos. Vienas reikšmingiausių jo indėlių – idėja apie specifines jutimų nervų energijas (spezifische Energien der Sinne), kuri reiškia, jog skirtingi jutimo nervai sukelia specifines pojūčius nepriklausomai nuo dirginimo pobūdžio. Ši mintis stipriai paveikė vėlesnius tyrimus sensorinėje fiziologijoje.
Miuleris parašė plačiai naudotą ir įtakos turėjusį fiziologijos vadovėlį, kuris buvo svarbus mokslinio švietimo šaltinis jo laikmečiu. Be to, jis atliko sistemingus tyrimus apie kvėpavimą, kraujotaką, raumenų ir nervų funkcijas, ląstelės ir audinių struktūrą, kurdamas ryšius tarp mikroskopinės anatomijos ir organizmo funkcijų.
Lyginamoji anatomija, ichthyologija ir jūrų biologija
Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu Miuleris daugiausia dėmesio skyrė lyginamajai anatomijai. Jo mėgstamiausi objektai buvo žuvys ir jūrų bestuburiai. Jis surengė 19 kelionių į Baltijos ir Šiaurės jūras, Adrijos jūrą ir Viduržemio jūrą, kad ištirtų sūriųjų vandenų gyvūniją, rinktų pavyzdžius ir aprašytų naujas rūšis. Surinktos kolekcijos ir detalūs aprašymai prisidėjo prie ichtiologijos, jūrų zoologijos ir bendrosios lyginamosios anatomijos pažangos.
Herpetologija ir varliagyvių anatomija
Miuleris parašė išsamų darbą apie varliagyvių anatomiją, kuri jo laikais apėmė ir roplius. Šiuose darbuose jis aprašė vidaus organų, nervų ir raumenų sistemas, palygino jų raidos etapus ir funkcijas įvairiose grupėse. Be to, jis aprašė keletą naujų gyvatės rūšių ir sistematizavo herpetologinius duomenis, suteikdamas pagrindą vėlesniems taksonominiams tyrimams.
Mokytojai ir mokiniai, apdovanojimai
Miuleris buvo daugelio žymių fiziologų ir biologų mokytojas; tarp jo mokinių buvo Hermannas von Helmholtzas, Emilis du Bois-Reymondas, Theodoras Schwann, Friedrichas Gustavas Jakobas Henle, Carlas Ludwigas ir Ernstas Haeckelis. Šie mokiniai išplėtojo skirtingas biologijos ir medicinos sritis, platindami Miulerio metodiką ir idėjas.
1834 m. Miuleris buvo išrinktas Švedijos karališkosios mokslų akademijos užsienio nariu. 1854 m. jam buvo suteiktas Karališkosios draugijos Copley medalis. Jo darbai sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir prisidėjo prie to, kad fiziologija taptų laboratoriniu ir eksperimentiniu mokslu.
Palikimas
Miulerio indėlis yra tiek tiesioginis — per jo mokinius ir jų atradimus — tiek konceptualus: jo idėjos apie jutimo nervų specifiką ir anatominės struktūros bei funkcijos ryšį išliko pamatinės. Įvairios anatomijos ir fiziologijos struktūros yra siejamos su jo vardu (pvz., terminas „Müllerio latakas“ — paramesonefriniai latakai embrioninėje anatomijoje), o jo mokslinės kolekcijos ir publikacijos ilgai tarnavo kaip šaltiniai tyrėjams ir mokytojams.
Miuleris mirė 1858 m. balandžio 28 d., tačiau jo darbo metodai ir moksliniai principai liko svarbiu modernios biologijos ir medicinos pagrindu.