Léopoldas, Lotaringijos ir Baro hercogas (g. 1679 m. rugsėjo 11 d. – m. 1729 m. kovo 27 d.), pravarde Gerasis, nuo 1690 m. formaliai buvo Lotaringijos ir Baro hercogas. Jis gavo savo vardą Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I garbei. Léopoldas išgarsėjo kaip administratorius ir meno rėmėjas; jis ir jo šeima daug investavo į Lunevilio pilį (Château de Lunéville), kuri tuo metu tapo pagrindine kunigaikščių rezidencija ir kultūros centru.
Šeima ir kilmė
Jis buvo vyresnysis Eleonoros Austrijos ir Karolio V Lotaringijos sūnus, kilęs iš seniai susiformavusios Lotaringijos giminės, kuri nuo 1473 m. valdė nedidelę Lotaringijos kunigaikštystę. Léopoldas paveldėjo titulą jauname amžiuje (1690 m.), todėl jo ankstyvus valdymo metus ir politinius santykius daug lemė tiek giminės įtaka, tiek didžiųjų kaimynų — ypač Prancūzijos ir Šventosios Romos imperijos — interesai.
Valdymas, santykiai su Prancūzija ir grįžimas į Lotaringiją
Nors Léopoldas tapo kunigaikščiu 1690 m., Lotaringija buvo stipriai paveikta Prancūzijos įtakos ir karinių veiksmų, tad jo faktinis sugrįžimas ir konsoliduotas valdymas vyko palaipsniui po tarptautinių sutarčių (pvz., po 1697 m. pasibaigusio devynerių metų karo ir Rysviko taikos, kai kai kurios teritorinės permainos susijungė su šeimų diplomatinėmis sutartimis). Léopoldo valdymo laikotarpiu kunigaikštystė stengėsi palaikyti pusiausvyrą tarp stiprios Prancūzijos įtakos ir šv. Romos imperijos interesų.
Kultūra, administracija ir Lunevilis
Léopoldas ir jo žmona aktyviai rėmė meną, architektūrą ir gyvenimo prabangą — todėl Lunevilio rūmai tapo svarbiu regiono kultūriniu centru, kartais vadintu „Lotaringijos Versaliu“. Kunigaikštis skyrė lėšų rūmų plėtrai, sodams, taip pat vietinių amatų ir ekonomikos skatinimui: gerino administraciją, remė amatininkus bei prekybą, inicijavo infrastruktūros darbus ir religinius statinius.
Šeima, santuoka ir palikuonys
Léopoldas vedė Prancūzijos karališkajai linijai artimą princese — santuoka sutvirtino ryšius su Jurgiška Orléansų šaka ir turėjo politinę reikšmę regiono saugumui. Iš šios santuokos gimė keli vaikai, iš kurių žymiausi buvo:
- Pranciškus Steponas (Francis Stephen) (g. 1708) – vėliau tapęs Šventosios Romos imperatoriumi (kaip Pranciškus I) ir žinomas kaip Marijos Teresės sutuoktinis;
- Karolis Aleksandras (Charles Alexander) (g. apie 1712) – vėliau tarnavo Austrijos tarnyboje ir tapo svarbiu valdininku, valdžios atstovu Austrijos Nyderlanduose.
Mirtis ir palikimas
Léopoldas mirė 1729 m. kovo 27 d. Jo valdymo metu Lotaringija stabilizavo savo administracines struktūras, išaugo kultūrinis prestižas, o Lunevilio rūmai tapo emblematiška regiono vieta. Jo palikuonys ir dinastinės sąjungos vėliau turėjo reikšmingą įtaką Europos politikai — ypač per jo sūnų Pranciškų Steponą, kuris įsiliejo į Habsburgų šeimos grandinę ir tapo viena ryškių XVIII a. asmenybių.
