Ruanda-Urundis: Belgijos ir Vokietijos kolonijinių gubernatorių sąrašas

Ruanda-Urundis: išsamus Belgijos ir Vokietijos kolonijinių gubernatorių sąrašas, jų valdžia ir istorija iki 1962 m.

Tai Europos kolonijinių administratorių, atsakingų už Ruandos-Urundžio teritoriją, atitinkančią dabartinės Ruandos ir Burundžio teritoriją, sąrašas. Ruanda-Urundis priklausė Vokietijos Rytų Afrikai, kol Pirmojo pasaulinio karo metais ją užėmė Belgijos pajėgos. Po to teritorija tapo Tautų Lygos mandatu, o vėliau - Jungtinių Tautų patikėjimo teise valdoma teritorija, kurią kontroliavo Belgija iki 1962 m., kai teritorijos dalys tapo nepriklausomos.

Istorinis kontekstas ir pagrindinės datos

Ruanda-Urundis (Ruanda ir Urundis / Burundi) buvo kolonizuota Vokietijos kartu su kitomis Rytų Afrikos dalimis XIX a. pabaigoje. Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1918) Belgijos karo pajėgos iš Kongo perėmė kontrolę ir 1916 m. faktiškai užėmė teritoriją. Tarptautiniu lygiu administracinis statusas keitėsi taip:

• 1916 m. – Belgijos okupacija Pirmojo pasaulinio karo metu;
• 1922 m. – Tautų Sąjungos suteiktas mandatas Belgijai (formali tarptautinė legitimizacija Vokietijos netekčiai kontroliuoti teritoriją);
• 1946 m. – po Antrojo pasaulinio karo mandatas perorganizuotas į Jungtinių Tautų patikėjimo teritoriją, taip pat valdoma Belgijos;
• 1962 m. – tiek Ruanda, tiek Burundi įgijo nepriklausomybę (metai, kai administracinė Belgijos kontrolė baigėsi).

Administracija ir jos ypatybės

Teritoriją valdė Europos gubernatoriai, rezidentai ir kiti kolonijiniai administratoriai, kurių pareigos apėmė tiek politinį valdymą, tiek ekonominės ir socialinės politikos vykdymą. Belgija dažnai praktikavo tarpinio (indirect) valdymo modelį, remdamasi vietine valdžia – tradiciniais kunigaikščiais ir vietos vadovais.

Belgijos administracija stipriai paveikė visuomeninę struktūrą ir tapatumą, tarp kitko:

• Skirtingai nuo ankstesnės vokiečių praktikos, belgai sistemingiau įvedė administracines reformas, mokesčių ir darbo sistemos reglamentavimą;
• Didelį vaidmenį turėjo misijos ir misionieriai – jie plėtė švietimą, sveikatos priežiūrą bei konversijas;
• Belgai formalizavo ir sustiprino etnines kategorijas (Hutu, Tutsi ir Twa), pavyzdžiui, per asmens tapatybės dokumentus ir registrus, kas ilgainiui turėjo rimtų politinių ir socialinių pasekmių.

Administracinis centras ir valdymo struktūra

Belgijos administracijos centras buvo Usumbura (dabartinė Bujumbura), iš kurio valdoma visa Ruanda-Urundis teritorija. Vietinį valdymą vykdė kolonijiniai pareigūnai kartu su paskirtais vietos valdovais, o aukštesnę politinę galią turėjo Belgijos gubernatoriai ir civiliniai administratoriai.

Pasekmės ir perėjimas prie nepriklausomybės

Kolonijinės politikos ilgalaikės pasekmės apėmė socialines ir politines įtampas, kurios prisidėjo prie vėlesnių konfliktų regione. 1950–1960-aisiais stiprėjo tautinio savimonės judėjimai, o 1962 m. abi teritorijos paskelbė nepriklausomybę. Nepriklausomybės procesas buvo sudėtingas ir dažnai paženklintas politinių konfliktų tarp skirtingų grupių bei suinteresuotųjų šalių.

Apie Ruandos subregiono gyventojus žr. Ruandos kolonijinių gyventojų sąrašą.

Apie Urundžio subregiono gyventojus žr. "Burundžio kolonijinių gyventojų sąrašas".

Pastabos dėl sąrašų ir šaltinių

Šiame straipsnyje aprašytas istorinis ir institucinės prigimties kontekstas. Išsamūs Vokietijos ir Belgijos paskirtų gubernatorių, administratoriams priskirtų pareigybių bei jų tarnybos laikotarpių sąrašai pateikiami atskirose lentelėse ir straipsniuose. Rekomenduojama žiūrėti susijusius sąrašus ir archyvinius šaltinius, nes administracinių pareigybių pavadinimai ir ribos keitėsi per laiką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokio dydžio buvo Ruandos-Urundžio teritorija?

K: Kas valdė Ruandą-Urundį prieš Pirmąjį pasaulinį karą?

K: Kaip ši teritorija tapo Tautų Lygos mandatu?

K: Kaip JT įsitraukė į Ruandos-Urundžio reikalus?

K.: Kada Ruandos-Urundžio dalys tapo nepriklausomos?

K: Kur galima rasti informacijos apie Ruandos kolonijinius gyventojus?

Paieška pagal raidę