Martinas Van Burenas (1782 m. gruodžio 5 d. – 1862 m. liepos 24 d.) buvo aštuntasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1837–1841). Jis yra žinomas kaip pirmasis prezidentas, gimęs po Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, taigi pirmasis, kuris gimė jau JAV piliečio teisėmis. Van Burenas buvo svarbi politinė figūra XIX a. Amerikoje — gabus partijos organizatorius, Džeksono sąjungininkas ir vienas iš Demokratų partijos kūrėjų.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

Van Burenas gimė 1782 m. Kinderhuke, Niujorko valstijoje, kilęs iš angliškai kalbančių olandų šeimos. Jis kalbėjo ir gimtąja olandų tarmėle, kas formavo jo ryšius su vietos bendruomene. Jaunystėje jis studijavo teisę, dirbdamas pas teisės praktikantą (tekste paminėtas kaip Fransisą Silvestrą), ir 1803 m. buvo priimtas į advokatūros gretas — jis tapo advokatu. Teisinė praktika leido jam užmegzti politinius ryšius ir pradėti karjerą viešajame gyvenime.

Politinė karjera iki prezidentūros

Per artimuosius dešimtmečius Van Burenas aktyviai dalyvavo valstijos ir federalinėje politikoje. 1821 m. jis buvo išrinktas į Jungtinių Valstijų Senatą, kur atstovavo Niujorkui. Artimas ryšys su Andrew Jacksonu nulėmė jo pakilimą: 1820–1830 m. jis užėmė kelias svarbias pareigas ir 1829–1831 m. tapo Džeksono paskirtu valstybės sekretoriumi. Vėliau jis buvo Džeksono viceprezidento pareigose — 1832 m. rinkimuose jis buvo pasirinktas kartu su Džeksonu ir pradėjo eiti viceprezidento pareigas 1833 m.

Prezidentūra (1837–1841)

1836 m. Van Burenas laimėjo prezidento rinkimus ir 1837 m. prisiekė kaip JAV prezidentas. Jo kadenciją visų pirma pažymėjo sunki ekonominė krizė: 1837 m. prasidėjusi finansinė panika („Panic of 1837“) sukėlė bankrotus, didelį nedarbą ir ekonominę recesiją, dėl kurios Van Burenas susilaukė daug kritikos. Kaip prezidentas, jis siekė ir propagavo sprendimus, kurie, jo manymu, stabilizuotų federalinės finansų sistemos padėtį, tarp jų buvo ir idėja atskirti valdžios fondus nuo komercinių bankų — vėliau žinoma kaip nepriklausomos iždo sistemos iniciatyvos.

Politikoje Van Burenas išsiskyrė kaip puikus organizatorius ir strategas (jo retkarčiais vadindavo „Mažuoju magu“ dėl gebėjimo kurti politines koalicijas). Tačiau jo laikotarpis Baltuosiuose rūmuose dažnai vertinamas kritiškai dėl ekonominių sunkumų ir dėl to, kad jis vengė radikalių sprendimų, kurie kai kam atrodė reikalingi krizės akivaizdoje.

Vėlesnė politinė veikla ir gyvenimas

1840 m. Van Burenas pralaimėjo antrąją prezidento kadenciją — rinkimus laimėjo Williamas Henry Harrisonas. 1848 m. jis vėl stojo į prezidentinę kovą, šįkart priklausydamas Laisvosios dirvos partijai (Free Soil), kuri kėlė klausimą dėl vergovės plėtros į naujas teritorijas; Van Burenas dėl to sulaukė palaikymo tarp tų rinkėjų, kurie buvo prieš vergovės plėtrą, tačiau ir šįkart nesurinko daugumos balsų. Po pralaimėtų rinkimų jis palaipsniui pasitraukė iš aktyvios politinės kovos ir gyveno savo dvare Lindenvalde (Lindenwald) Kinderhuke, kur rūpinosi žemės ūkio reikalais ir vietine bendruomene.

Asmeninis gyvenimas ir mirtis

Van Burenas buvo vedęs ir turėjo šeimą; šeimos gyvenimas ir regioniniai ryšiai su Niujorko valstija išliko svarbūs visą jo karjerą. Jis mirė 1862 m. liepos 24 d. savo Lindenvaldo dvare nuo širdies nepakankamumo po astmos priepuolio. Lindenvaldas vėliau tapo istorinės reikšmės vieta ir priminimu apie jo vaidmenį amerikietinėje politikoje.

Paveldas

Martinas Van Burenas paliko mišrų politinį palikimą. Jis yra vertinamas kaip vienas iš pagrindinių Demokratų partijos organizatorių ir taktikų XIX a., pirmasis prezidentas, gimęs jau JAV piliečiu (piliečiu), o taip pat kaip politikas, kurio laikotarpį stipriai paveikė pasaulinės ir vietinės ekonominės jėgos. Jo sprendimus ir veiklos būdus istorikai vertina įvairiai — vieni pabrėžia jo partijos kūrimo nuopelnus ir diplomatinius gebėjimus, kiti kritikuoja reakciją į ekonominę krizę. Vis dėlto Van Burenas išlieka reikšmingu politiniu veikėju JAV istorijoje.