Maksas Ferdinandas Perutzas FRS OM CBE (1914 m. gegužės 19 d. – 2002 m. vasario 6 d.) buvo austrų kilmės britų molekulinis biologas, vienas baltyminės struktūrinės biologijos ir rentgeno kristalografijos pionierių. Perutzas labiausiai žinomas už hemoglobino struktūros išaiškinimą ir už naujų metodų, leidusių spręsti rentgeno spindulių „fazės“ problemą, sukūrimą.
Biografija
Perutzas gimė Vienoje, į žydų šeimą — jo šeima buvo žydų kilmės. 1936 m. jis atvyko į Kembridžą ir pradėjo dirbti Peterhouse College. Po Anšliuso — nacių įvykdyto Austrijos užgrobimo — Perutzas visam laikui persikėlė į Didžiąją Britaniją. Antrojo pasaulinio karo metais jis dirbo karo darbą Kanadoje, o po karo grįžo į Kembridžą ir toliau skyrėsi baltymų struktūrų tyrimams.
Mokslinis indėlis
1962 m. jis kartu su Džonu Kendriu gavo Nobelio chemijos premiją už hemoglobino ir kitų rutulinių (globulinių) baltymų struktūros tyrimus. Perutzas daugiausia naudojo rentgeno spindulių kristalografijos metodiką ir padėjo sukurti praktinius būdus spręsti sudėtingas kristalografinės analizės problemas, ypač fazės problemą. Jo darbai leido pirmą kartą vaizdžiškai parodyti, kaip baltymų trimačiai pavidalai susiję su jų funkcija — pvz., kaip hemoglobino subvienetų tarpusavio sąveikos lemia deguonies prisijungimo ir išsiskyrimo savybes.
Perutzas pasiūlė struktūrinius mechanizmus, paaiškinančius hemoglobino kooperatyvumą — idėjas, pagal kurias deguonies prisijungimas sukelia subvienetų konformacinius pasikeitimus ir peradresuoja sąveikas tarp subvienetų (pvz., sulaužant arba formuojant jėgų tinklus, taip vadinamas „druskos tiltelius“). Jo metodai ir koncepcijos tapo fundamentaliais baltymų struktūrinės biologijos pamatais.
Vadovavimas ir palikimas
Kembridže Perutzas įkūrė Medicinos tyrimų tarybos Molekulinės biologijos laboratoriją (The Medical Research Council Laboratory of Molecular Biology), kuriai vadovavo (1962–1979 m.). Ši laboratorija tapo tarptautiniu molekulinės biologijos centru: jos darbo aplinkoje dirbo daug vėliau Nobelio premijas gavusių mokslininkų — iš viso keturiolika darbuotojų ar buvusių darbuotojų tapo Nobelio laureatais. Perutzo indėlis į Kembridžo molekulinės biologijos raidą plačiai dokumentuotas, tarp kitų šaltinių minimas ir Kembridžo universiteto istorijos tomas apie universitetą 1870–1990 m.
Tarp kitų apdovanojimų ir pagerbimų — 1971 m. Karališkosios draugijos karališkasis medalis ir 1979 m. prestižinis Copley medalis. Be to, jis buvo pripažintas ir įvairių kitų garbės vardų bei ordino apdovanojimų turėtoju (OM, CBE, FRS).
Publicistika ir visuomeninė veikla
Perutzas aktyviai rašė mokslinius straipsnius ir knygas, skirtas tiek specialistams, tiek platesnei auditorijai. Jis dažnai reiškė nuomonę apie mokslinę politiką, tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslo vietą visuomenėje, skatino atvirą duomenų ir metodų sklaidą, kas prisidėjo prie greitesnio biologijos srities vystymosi XX a. antrojoje pusėje.
Mirė 2002 m. vasario 6 d., palikęs ilgaamžį mokslinį ir organizacinį palikimą: jo darbai padėjo pagrindus šiuolaikinei struktūrinei biologijai ir baltymų mokslui, o įkurta laboratorija ir mokslinė mokykla tebeformuoja naujas tyrėjų kartas.
Trumpai: Maksas Perutzas – Nobelio laureatas ir rentgeno kristalografijos pionierius, kuris išsprendė hemoglobino struktūrą, sukūrė svarbius kristalografinius metodus ir reikšmingai prisidėjo prie Kembridžo Medicinos tyrimų tarybos Molekulinės biologijos laboratorijos kūrimo bei plėtros.