Umberto Eco (1932 m. sausio 5 d. – 2016 m. vasario 19 d.) – italų rašytojas, viduramžių istorijos profesorius Bolonijoje. Gimė Alessandrijoje, Šiaurės Italijoje. Mirė 2016 m. vasario 19 d. Milane.
Gyvenimas ir išsilavinimas
Eco užaugo tarp literatūros ir mokslų — studijavo filosofiją, istoriją, literatūrą ir edukologijos dalykus. Studijas baigė 1954 m., apgynęs daktaro disertaciją apie Tomą Akvinietį. 1962 m. vedė; šeimoje buvo branginamas privatumo pojūtis, o asmeninis gyvenimas retai stojo į viešąjį centrą.
Akademinė ir mokslo veikla
Eco ėmėsi akademinės karjeros Bolonijos universitete, kur dėstė viduramžių estetiką ir semiotiką. Jis tapo viena iš modernios semiotikos figūrų – tyrinėjo ženklus, tekstų struktūras, interpretavimo taisykles ir kultūros simboliką. Parašė svarbių mokslo veikalų apie semiotiką ir literatūros teoriją, kurie padėjo išplėsti tarpdisciplininį požiūrį tarp literatūrologijos, filosofijos ir komunikacijos studijų.
Literatūrinė karjera ir pagrindiniai kūriniai
Jo, kaip knygų rašytojo, karjera plačiau išryškėjo 1980 m. pasirodžius romane "The Name of the Rose" (Rožės vardas), tačiau iki tol Eco jau buvo publikavęs daug akademinių straipsnių bei esė. Rožės vardas — tai intelektualus istorinis detektyvas, apjungiantis viduramžių klosterio aplinką, semiotinius užuominas ir hermeneutikos problemas; knyga sulaukė tarptautinio pripažinimo ir buvo ekranizuota (1986 m.).
Vėlesni reikšmingi jo romanai:
Be grožinės literatūros, Eco parašė svarbių mokslo ir populiarių esė rinkinių, tarp kurių — darbai apie semiotiką, skaitytojo vaidmenį tekste, kultūros mitus ir masinės kultūros reiškinius. Jo tekstai pasižymi plataus akiračio citatomis, intertekstualumu ir aštriu humoro bei ironijos jausmu.
Paveldas ir reikšmė
Umberto Eco paliko gilų pėdsaką tiek akademinėje semiotikos ir literatūros teorijos srityje, tiek pasaulinėje grožinės literatūros scenoje. Jo darbai išversti daugeliu kalbų; jis buvo apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis ir garbės daktaro laipsniais. Eco įtaka juntama diskusijose apie tekstų interpretaciją, ženklų prasmę ir kultūros kritikos metodus — jam pavyko suderinti griežtą mokslo diskursą su plačiai prieinama, skaitytoją įtraukiančia proza.
Jo romanai ir mokslo veikalai ir toliau skaitomi bei analizuojami akademijoje ir populiariojoje kultūroje, o Eco vardas tapo svarbiu punktu diskusijose apie postmodernizmą, hermeneutiką ir semiotiką.