Williamas Bucklandas — anglų teologas, geologas ir megalosauro aprašytojas

Williamas Bucklandas — anglų teologas ir paleontologas, pirmasis aprašęs megalosaurą; garsus geologas, koprolitų pradininkas ir išskirtinė XIX a. mokslinė asmenybė.

William Buckland DD FRS (1784 m. kovo 12 d. - 1856 m. rugpjūčio 14 d.) - anglų teologas, Vestminsterio dekanas. Jis taip pat buvo geologas ir paleontologas.

Bucklandas parašė pirmąjį išsamų aprašymą apie iškastinį dinozaurą, kurį pavadino megalozauru. Jis įrodė, kad Kirkdeilo urvas Jorkšyre buvo priešistorinė hienų slėptuvė, ir už tai buvo apdovanotas Karališkosios draugijos Copley medaliu. Jis buvo giriamas kaip pavyzdys, kaip mokslinė analizė gali atkurti tolimos praeities įvykius. Jis buvo suakmenėjusių išmatų (jis sukūrė terminą "koprolitai") naudojimo senovinėms ekosistemoms atkurti pradininkas.

1818 m. Buklandas buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu. 1819 m. jis tapo Oksfordo universiteto geologijos skaitytoju. 1823 m. išleistas jo veikalas "Reliquiæ Diluvianæ" tapo bestseleriu.

Tačiau per kitą dešimtmetį Buklandas pakeitė savo nuomonę. Savo garsiajame Bridžvaterio traktate "Geologija ir mineralogija, atsižvelgiant į prigimtinę teologiją" jis teigė, kad biblinio pasakojimo apie Nojaus tvaną negalima patvirtinti geologiniais įrodymais. Jis manė, kad tai, kas prieš du dešimtmečius buvo laikoma "visuotinio tvano" įrodymu, buvo didelio apledėjimo įrodymas.

Trumpai apie gyvenimą ir mokslinę karjerą

Williamas Bucklandas gimė 1784 m. ir studijavo Oksfordo universitete, kur įgijo teologijos ir gamtos mokslų žinių pagrindus. Jis buvo tiek kunigas, tiek aktyvus gamtos tyrinėtojas, todėl savo darbuose dažnai siejo religinius ir gamtos mokslų paaiškinimus. 1818 m. jis buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu, o 1819 m. tapo Oksfordo universiteto geologijos skaitytoju — pozicija, kuri leido jam sistemingai tirti Anglijos geologiją ir konsultuoti studentus bei kolegas.

Moksliniai pasiekimai ir tyrimai

Bucklandas yra žinomas dėl kelių svarbių indėlių į paleontologiją ir geologiją:

• Megalozauras: jis parengė pirmą plačiau priimtą ir moksliniu būdu aprašytą iškastinio roplio aprašymą, remdamasis rasta medžiaga (tarp jų — radiniais iš Stonesfield apylinkių). Tai buvo vienas pirmųjų sisteminių bandymų rekonstruoti išnykusio gyvūno anatomiją ir gyvenimo būdą.
• Kirkdeilo urvas: Bucklandas išsamiai aprašė Jorkšyro Kirkdeilo urvą ir įrodė, kad ten rasti gyvūnų kaulai priklausė hienų ir kitiems plėšrūnams, taigi urvas veikė kaip jų slėptuvė ir mitybinis akumuliatorius. Šis darbas buvo laikomas pavyzdžiu, kaip geologinė ir anatomijos analizė atkuria praeities ekologiją.
• Koprolitai: Bucklandas domėjosi suakmenėjusiomis išmatomis ir buvo vienas iš pirmųjų, kurie jas panaudojo rekonstrukcijoms — dėl jų galima spręsti apie senovinių gyvūnų mitybą bei sąveikas. Jis taip pat prisidėjo prie terminologijos ir metodo plėtros, leidusios atpažinti koprolitus ir atskirti juos nuo kitų fosilijų.

Požiūrių kaita: nuo "diluvijos" iki ledo amžiaus idėjų

Pradžioje Bucklandas rėmė idėją, kad daug geologinių liekanų ir nuosėdų Anglijoje paaiškinamos masinio potvynio (diluvijos) poveikiu — tai aiškinimas rinkosi populiarumą tarp kai kurių religinių gamtos tyrinėtojų. Jo knyga "Reliquiæ Diluvianæ" (1823) prisidėjo prie šio požiūrio sklaidos. Tačiau tolesni geologiniai tyrimai, tarp jų ir jo paties išvados, privertė jį persvarstyti: vėlesniame traktate, Bridžwaterio serijoje, jis aiškino, kad daugumos tuomet laikytųsi "visuotiniu tvanu" požymių priežastis geriau dera su idėja apie galingą glaciatinį (apledėjimo) poveikį. Tai buvo reikšmingas pavyzdys, kaip mokslininkas gali pakeisti nuomonę pagal naujus duomenis.

Asmeninis gyvenimas, ekscentriškumai ir paveldas

Bucklandas buvo ne tik mokslininkas, bet ir gerai žinomas dėl savo ekscentriškų pomėgių: namuose rinko gausybę gyvūnų, fosilijų ir mineralų, o taip pat — pagal savo paaiškinimus — bandė ragauti įvairius egzotinius maisto produktus, kad geriau suprastų jų savybes. Ši praktika yra kartais vadinama jo "zoofagijos" eksperimentais; jis pats apie tai parašė ir pranešė draugams bei kolegoms.

Yra ir populiari, bet apokrifinė (ne visiškai patvirtinta) istorija, kad vieną sykį jam buvo parodytas mažas mumiškuotas žmogaus audinio gabalėlis, ir jis jį paragavo. Tokios anekdotinės žinios apie Buklando ekscentriškumą dažnai sklando literatūroje, tačiau jas reikėtų vertinti atsargiai — iš dalies tai gali būti perdėmų pasakojimų ar klaidingų identifikacijų rezultatas.

Paveldas

Williamas Bucklandas paliko reikšmingą palikimą: jis buvo vienas iš pirmųjų, kurių darbai parodytų, kaip geologija ir paleontologija gali papasakoti apie gyvūnų ir kraštovaizdžių praeitį. Jo tyrimai Kirkdeilo urve, aprašymai megalozaurui ir koprolitų tyrinėjimai prisidėjo prie tvirtesnio metodologinio pagrindo istorinei geologijai ir paleoekologijai. Be to, jo viešas perėjimas nuo diluvijos idėjos prie glaciatinių paaiškinimų yra svarbus mokslinės nuomonės kaitos pavyzdys.

Jo darbai iki šiol minimi geologijos ir paleontologijos istorijoje, o pats Bucklandas išlieka įdomia figūra — tiek dėl mokslinių pasiekimų, tiek dėl nestandartinių pomėgių ir asmenybės bruožų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Viljamas Buklandas?

K: Ką Bucklandas įrodė apie Kirkdeilo urvą Jorkšyre?

K: Ką Bucklandas naudojo senovinėms ekosistemoms atkurti?

K: Kada Bucklandas buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu?

K: Kokią knygą Bucklandas išleido 1823 m.?

K.: Kas pasikeitė per kitą dešimtmetį, kalbant apie tai, kas buvo laikoma "visuotinio tvano" įrodymu?

K: Kaip Viljamas Buklandas praktikavo zoofagiją?

Paieška pagal raidę