Williamas Nunnas Lipscombas, Jr. (1919 m. gruodžio 9 d. – 2011 m. balandžio 14 d.) buvo žymus amerikiečių neorganinės ir organinės chemijos chemikas, Nobelio premijos laureatas. Savo karjeros metu jis dirbo srityse, tokiose kaip branduolinio magnetinio rezonanso, teorinė chemija, boro chemija ir biochemija, ir padarė reikšmingą poveikį tiek molekulinės struktūros supratimui, tiek biologinių makromolekulių tyrimams.
Gyvenimas ir akademinė karjera
Lipscombas gimė Klivlende, Ohajo valstijoje. 1920 m. jo šeima persikėlė į Leksingtoną (Kentukio valstija), kur jis užaugo ir mokėsi. 1941 m. Kentukio universitete įgijo chemijos bakalauro laipsnį. Vėliau, 1946 m., jis apsigynė daktaro laipsnį Kalifornijos technologijos institute (Caltech), kur pradėjo formuotis jo interesai apie molekulinių struktūrų modeliavimą ir teorinius paaiškinimus.
1946–1959 m. Lipscombas dėstė Minesotos universitete. 1959–1990 m. jis buvo Harvardo universiteto chemijos profesorius, o po 1990 m. tapo Harvardo garbės profesoriumi. Iki pat mirties 2011 m., kai mirė nuo plaučių uždegimo, Lipscombas gyveno Kembridže, Masačusetso valstijoje.
Mokslo pasiekimai
Lipscombas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, pradėjusių plačiai taikyti branduolinio magnetinio rezonanso (NMR) metodą cheminių struktūrų tyrimui. Jis išsamiai nagrinėjo, kaip NMR spektrų poslinkiai atspindi skirtingų atomų aplinką molekulėje — tai, kas dabar apibūdinama kaip cheminis poslinkis. Jo darbai padėjo tiksliau nustatyti, kokie atomai ir kokie ryšiai yra susiję molekulėje, ir sudarė pagrindą daugeliui šiuolaikinių NMR taikymų organinėje ir neorganinėje chemijoje.
Vienas iš reikšmingiausių Lipscombo indėlių buvo boro junginių — vadinamųjų boranų — struktūrų ir ryšių supratimas. Jis ir jo grupė analizavo šių elektronų trūkumo junginių geometriją bei elektroninę sandarą, paaiškindami nestandartinius ryšius (pvz., daugiašakius arba trijų centrų–dviejų elektronų ryšius) ir mostymo atomų (bridging) vaidmenį. Šie atradimai turėjo didelę reikšmę teorinės chemijos vystymuisi ir užtikrino praktinį pagrindą boro chemijos taikymams.
Už darbus apie boro junginius 1976 m. jis buvo apdovanotas Nobelio premija chemijos srityje. Be to, Lipscombas ir jo mokiniai sukūrė ir išplėtojo daug svarbių idėjų molekulių formos ir ryšių teorijoje, kurios padėjo susieti eksperimentinius duomenis su kvantinės chemijos modeliais.
Vėliau savo karjeroje Lipscombas daug dėmesio skyrė baltymų struktūros nustatymui ir biologinių funkcijų aiškinimui. Jo grupė taikė rentgeno spindulių difrakciją, kad išmatuotų didelių baltymų, tokių kaip fermentai, trimates struktūras, nustatydami kiekvieno atomo vietą ir taip leidžiant analizuoti veikimo mechanizmus. Pirmoji jo grupės nustatyta baltymo struktūra buvo karboksipeptidazė A, kuri tapo svarbiu modeliu fermentų veiklai ir katalizės mechanizmams tirti. Tyrimai apie fermentus ir jų aktyviąsias vietas leido geriau suprasti, kaip atominė struktūra sąlygoja katalitinį aktyvumą.
Mokymas ir palikimas
Lipscombas buvo labai vertinamas kaip mokslininkas ir dėstytojas — jis paruošė daug doktorantų ir tyrėjų, kurie vėliau patys prisidėjo prie chemijos pažangos. Keletas jo mokinių vėliau sulaukė aukštų tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Nobelio premijas kitose srityse, kas atspindi jo didelį poveikį chemijos mokslų kartoms.
Lipscombo darbai sujungė eksperimentinius metodus (tokius kaip NMR ir rentgeno kristalografija) su teorine analizė — tai tapo pavyzdžiu, kaip sinergetiškai derinti skirtingus metodus, siekiant giliau suprasti molekulines struktūras ir reakcijas. Jo mokslinis palikimas tebėra svarbus tiek teorinei chemijai, tiek taikomiesiems biologiniams tyrimams.
