2010 m. Ramiojo vandenyno uraganų sezonas buvo mažiausiai aktyvus nuo 1977 m. Oficialus sezonas Rytų Ramiojo vandenyno dalyje prasidėjo 2010 m. gegužės 15 d., centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje – 2010 m. birželio 1 d., o abiejose zonose oficialiai baigėsi 2010 m. lapkričio 30 d. Šios datos žymi įprastą laikotarpį, kai tikimasi uraganų susidarymo, tačiau 2010 m. sezono aktyvumas buvo gerokai mažesnis už vidurkį.

Sezono santrauka

Iki šiol šiam sezonui užfiksuota penkios atogrąžų depresijos; keturios iš jų išsivystė į atogrąžų audras, o tik viena – į uraganą. Išskirtinu reiškiniu tapo uraganas Celia, kuriam pavyko pasiekti 5 kategorijos stiprumą ir kuri buvo antras anksčiausiai užregistruotas 5 kategorijos uraganas Ramiojo vandenyno istorijoje.

Pagrindinės priežastys, kodėl sezonas buvo mažai aktyvus

Sezono neįprastai mažą aktyvumą meteorologai aiškina nepalankiomis atmosferos ir jūros sąlygomis: padidėjusiu vėjo šlyčiu, žemesne jūros paviršiaus temperatūra ir kitais veiksniais, kurie slopino audrų formavimąsi ir stiprėjimą. Dalis šių sąlygų siejama su platesnio masto klimato svyravimais, kurie tuo metu susidarė Ramiajame vandenyne.

Pasekmės ir žalos

Pirmoji sezono audra – atogrąžų audra Agata – ypač smarkiai paveikė Centrinę Ameriką. Audros sukeltos liūtys ir nuošliaužos nusinešė mažiausiai 196 žmonių gyvybes ir padarė didelę materialinę žalą, ypač Gvatemaloje ir gretimose teritorijose. Kitos 2010 m. Ramiojo vandenyno uraganų sezono audros sausumos dar nepalietė arba smarkiai paveikė tik mažesnes priemones, daugiausia liko jūroje.

Pastabos apie stebėjimą ir vardų sąrašą

Nors 2010 m. sezonas buvo mažai aktyvus skaičiumi, faktas, jog susiformavo galingas uraganas Celia, primena, kad net mažiau aktyviais metais gali atsirasti itin stiprių sistemų. Meteorologinės tarnybos ir toliau stebi ciklono vystymąsi, gerina prognozes ir perspėjimus siekiant sumažinti žūčių ir nuostolių riziką.

Apibendrinant – 2010 m. Ramiojo vandenyno uraganų sezonas pasižymėjo žemu aktyvumu lyginant su ilgalaikiais vidurkiais, tačiau pasirengimas ir atsargumo priemonės liko svarbios dėl galimų lokalizuotų, bet itin pavojingų įvykių.