"Dr. Strangelove" arba: Strangelove arba kaip aš išmokau nebijoti ir mylėti bombą (dažniau žinomas kaip "Dr. Strangelove") – 1964 m. britų ir amerikiečių juodoji komedija, kurią režisavo ir prodiusavo Stanley Kubrickas, o pagrindinį vaidmenį atliko Peteris Sellersas. Filmas sukurtas juodojo humoro ir satyros forma, ironizuojant apie Šaltojo karo paranoją, branduolinio išpuolio grėsmę ir karinės bei politinės vadovybės absurdo ribas.

Siužetas prasideda nuo vieno Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgų generolo netikėto sprendimo – jam įsakius pirmuoju smūgiu surengti branduolinę ataką prieš Sovietų Sąjungą. Tuo metu Vašingtone prezidentas, jo patarėjai, Jungtinis štabų vadų komitetas ir diplomatai deda pastangas atšaukti bombonešius ir užkirsti kelią pasaulinei katastrofai. Paraleliai filmas seka vieno B-52 bombonešio įgulą, kurios nariai bando vykdyti savo užduotį, nepaisydami besiklostančios absurdiškos realybės.

Vaidmenys ir aktorių darbai

Vienas iš ryškiausių filmo elementų yra Peterio Sellerso vaidmenų triptikas — jo universalumas suteikia filmui papildomo komiško ir kartu nerimą keliančio efekto:

  1. Dr. Strangelove – prezidento karinėje komandoje patarėjas. Šis vaidmuo – filmo sėkmės raktas: neįgaliojo vežimėlyje sėdintis buvęs nacių mokslininkas, tapęs natūralizuotu JAV piliečiu. Jo keista dešinė ranka su juoda pirštine primena praeitį ir kartais rodo nacių pasveikinimo gestą; Strangelove'as retkarčiais kreipiasi į prezidentą "Mein Fuhrer". Jo vokiečių kilmės akcentas ir manieros turi ryškių paralelių su tikromis to meto figūromis, pavyzdžiui, Edvardu Telleriu, žinomu kaip "H-bombos tėvas".
  2. Prezidentas Merkinas Muflis – mandagus, šaltakraujiškas politikos ir diplomatijos atstovas, kuriam tenka sudėtinga užduotis suvaldyti karinius incidentus ir perduoti žinias tautai. Šis personažas atspindi tam tikrą vidurio vakarų elgesio ir kalbos manierą (pavyzdžiui, tokią, kurią buvo siejama su Adlajumi Stivensonu).
  3. RAF grupės kapitonas Lionelis Mandrakas – britų karininkas, turintis svarbią, nors ir mažesnę, reikšmę: jis lieka racionalus ir bando kalbėti su generolu, kuris paleidžia puolimą.

Pagrindinės temos, stilius ir kūrybinė komanda

Filmas naudoja satyrą, kad paryškintų absurdo, biurokratijos ir technologinės atgrasos pavojus. Režisūros, scenarijaus ir aktorių derinys sukuria tamsų, nerimą keliančiai juokingą pasaulį, kuriame klaidos, asmeninės paranojos ir technologinės sistemos gali atvesti iki kolektyvinės žlugimo. Scenografija ir interjerai – ypač garsioji "karo kambario" (War Room) erdvė – yra vieni iš filmo ikoniškiausių elementų, padedantys sukurti monumentalų ir kartu ironizuojamą valdžios vaizdą.

Scenarijų pagal Peterio George'o romaną Raudonasis aliarmas (1958) adaptavo ir tobulino pats režisierius kartu su kitais autoriais; svarbu pabrėžti, kad originaliame romane Strangelove'o personažas iš tiesų neegzistuoja. Tačiau Kubrickas, remdamasis knygos įtempta idėja apie nenuspėjamą branduolinį incidentą, pridėjo tragikomedijos elementų ir suteikė kūriniui naują kryptį. Kūrime dalyvavo ir kiti reikšmingi komandos nariai: scenarijaus bendradarbiai, garso bei vaizdo specialistai ir scenografai, kurių indėlis tapo svarbus filmo tonui ir įvaizdžiui.

Įtaka, priėmimas ir paveldas

Filmas sulaukė tiek kritinio pripažinimo, tiek viešo susidomėjimo – Dr. Strangelove laikomas vienu geriausių politinės satyros ir juodojo humoro pavyzdžių kine. Jis buvo nominuotas keliems svarbiems apdovanojimams, įskaitant Oskarų nominacijas (tarp jų už režisūrą, vaidybą ir pritaikymą scenarijui), o Peterio Sellerso pasirodymai ypač pažymėti kritikų.

Filmo pabaigoje parodytas kobalto-torio „paskutinio teismo dienos mašinos“ – idėja, kad vienkartinis, negrįžtamas atgrasomasis ginklas galėtų sukelti pasaulinę radiacinę katastrofą – yra vienas iš filmo meninių ir metaforinių akcentų. Pasaulio pabaigą filme lydi ironizuojantis muzikinis leitmotyvas: Veros Lynn įrašas "We'll Meet Again" (taip siejama su Antrojo pasaulinio karo nostalgija ir tuo pačiu ironija).

1989 m. JAV Kongreso biblioteka įtraukė filmą į Nacionalinį filmų registrą, pabrėždama jo kultūrinę, istorijinę ir estetines reikšmę bei užtikrindama kūrinio išsaugojimą ateities kartoms.

Praktiniai duomenys

  • Metai: 1964
  • Žanras: juodoji komedija, satyra, politinis farsas
  • Pagrindiniai aktoriai: Peteris Sellers (kelios rolės), George'ą C. Scottą (generolas Buckas Turgidsonas), tarp kitų — aktoriai, kurie įkūnijo bombonešių įgulos narius ir karinę vadovybę.
  • Režisierius ir prodiuseris: Stanley Kubrickas, (filmas pasižymi jo kruopščiu režisūros stiliumi ir vizualiniu tikslumu).

Šis filmas išlieka aktualus ir šiandien — ne tik kaip laiko dokumentas apie Šaltąjį karą, bet ir kaip universali satyra apie žmonių, institucijų ir technologijų klaidas, galinčias sukelti katastrofą. Jo juokas yra aštrus, kartais – griežtas, tačiau būtent tokia emocinė įtampa užtikrino, kad Dr. Strangelove išliktų kino klasika.