Elžbieta Farnesė (1692 m. spalio 25 d. – 1766 m. liepos 11 d.) buvo antroji Ispanijos karaliaus Pilypo V žmona. Pirmoji Filipo žmona Marija Luiza Savojietė mirė 1714 m. vasario mėn., o Elžbieta ištekėjo už karaliaus 1714 m. gruodžio mėn. Iki pat vyro mirties 1746 m. ji turėjo didelę įtaką valstybei ir karališkajam dvarui. Ji ėjo regentės pareigas 1759 m., kai jos vyriausiasis sūnus Karolis III Ispanijos tapo karaliumi ir keliavo iš Neapolio į Ispaniją. Buvo planuojama, kad ji ištekės už Pjemonto princo Viktoro Amadėjaus, tačiau santuoka taip ir neįvyko.
Kilmė ir jaunystė
Elžbieta gimė garsioje Farnese giminėje, valdžioje esančioje Parmoje ir Piacenzoje. Augdama ji įgijo aukštą kilmingos moters išsilavinimą ir susipažino su Italijos dvarų intrikomis bei diplomatija. Jaunystėje buvo svarstomos įvairios santuokos galimybės, tarp jų ir susijusios su Pjemonto valdovų rūmais, tačiau galiausiai jos likimas pasuko į Ispanijos karališkąją šeimą.
Santuoka su Pilypu V ir politinė įtaka
Po vestuvių 1714 m. Elžbieta greitai įgavo didelę įtaką Pilypui V. Ji aktyviai dalyvavo užsienio politikos formavime, ypač stengdamasi užtikrinti savo sūnų dinastines galimybes Italijoje. Jos politika ir diplomatija prisidėjo prie to, kad sūnūs gavo Italijos valdas per karus ir tarptautines sutartis XVIII a. viduryje.
- Dinastiniai tikslai: Elžbietos pagrindinis uždavinys buvo išvesti savo sūnus į Italijos sostus; tai lėmė Ispanijos užsienio politikos kryptį daugelyje epizodų.
- Karališkoji įtaka: ji formavo dvaro politiką, skyrė ir atleido ministrus, dalyvavo susitarimuose su užsienio galvų diplomatais ir dažnai būdavo sprendimų priėmėja užkulisiuose.
Santykiai su sūnumis ir Italijos politika
Elžbieta aktyviai rūpinosi sūnų karjeromis. Jos vyriausias sūnus Karolis III Ispanijos tapo valdovu Neapolyje ir Sicilijoje, o vėliau grįžo į Ispaniją kaip Karolis III; kiti Elžbietos sūnūs taip pat gavo valdų Italijoje (pvz., Parma). Šios dinastinės permainos dažnai buvo rezultatas sudėtingų tarptautinių derybų, karų ir taikų, kuriuose Elžbieta dalyvavo arba kurie atitiko jos politinius tikslus.
Regentė 1759 m. ir vėlesnė veikla
1759 m., kai Karolis III Ispanijos tapo Ispanijos karaliumi ir keliavo iš Neapolio į Ispaniją, Elžbieta trumpam ėjo regentės pareigas, vykdydama valstybės reikalus Karolio nebuvimo metu. Jos regentystė užtikrino ramų valdžios perdavimą ir nuoseklią politiką iki sūnaus atvykimo į sostą. Nors po Pilypo V mirties 1746 m. jos įtaka trumpam sumažėjo dėl politinių pokyčių dvaro viduje, Elžbieta sugebėjo atgauti tam tikrą vaidmenį per sūnų užimamas vietas ir jų politinę padėtį.
Kultūrinė veikla ir palikimas
Elžbieta buvo ne tik politinė figūra, bet ir kultūros rėmėja. Ji remė dailę, architektūrą ir dvaro kultūrą, prisidėjo prie tam tikrų rūmų puošybos bei meninių kolekcijų formavimo. Jos valdymo laikotarpio užmojai Italijos ir Ispanijos santykiuose ilgainiui pakeitė regiono geopolitinę žemėlapį, o dynastinės permainos, kurias ji inicijavo, turėjo ilgalaikį poveikį.
Mirtis ir palikimas
Elžbieta Farnesė mirė 1766 m. liepos 11 d. Jos politinė veikla ir atkaklumas formavo XVIII a. Ispanijos dinastinę politiką ir paliko ryškų pėdsaką tiek Ispanijos, tiek Italijos istorijoje. Ji dažnai prisimenama kaip ambicinga ir veikli karalienė, kurios diplomatija ir dvarinė įtaka padėjo įgyvendinti familijos tikslus bei pakeisti regionines galios pusiausvyras.