Ispanijos Pilypas V (1683 m. gruodžio 19 d. - 1746 m. liepos 9 d.) buvo antrasis didžiojo dofino Liudviko ir Bavarijos karalienės Marijos Anos Viktorijos sūnus. Jis buvo Liudviko XIV ir Marijos Teresės Austrijos anūkas. 1700-1724 m. ir 1724-1746 m. jis buvo Ispanijos karalius. Jis pakeitė bevaikį ir pamišusį Ispanijos karalių Karolį II.

Jis gimė Versalio rūmuose, Prancūzijoje. Neapolio karalystę jis prarado Šventosios Romos imperijos imperatoriui Karoliui VI, o Sicilijos karalystę - Viktorui Amadėjui II. Mirė savo karališkuosiuose rūmuose Madride.

Pilypas buvo pirmasis Ispanijos Burbonų karalius. Jis mirė Madride, Ispanijoje. Jo valdymas, trukęs 45 metus ir 21 dieną, yra ilgiausias šiuolaikinėje Ispanijos istorijoje. Jis taip pat buvo trijų Ispanijos karalių tėvas.

Ankstyvoji gyvenimo ir pakilimas į sostą

Pilypas gimė Prancūzijos karališkojoje šeimoje ir, būdamas Liudviko XIV anūkas, tapo natūraliu kandidatu į Ispanijos sostą po Karolio II mirties (1700 m.), kai Ispanija neturėjo tiesioginių įpėdinių. Jo paskyrimas įpėdiniu sukėlė plataus masto tarptautinį konfliktą — Is­panijos paveldėjimo karą (1701–1714), kuriame susikirto Habsburgų ir Burbonų interesai bei dalies Europos valstybių sąjungos.

Karai, sutartys ir teritoriniai nuostoliai

Karo rezultatas ir vėlesnės taikos sutartys (pvz., Utrechto sutartis 1713 m. ir Rastato taikos susitarimai) leido Pilypui V išlikti Ispanijos karaliumi, bet Ispanija turėjo atiduoti kai kurias savo europines teritorijas. Tarp svarbiausių nuostolių buvo:

  • Garbė ir Menorka (Gibraltar) bei kitos salos, kurių kontrolę įgijo Didžioji Britanija;
  • Habsburgams (Šventosios Romos imperatoriaus karalystei) atiteko kai kurie Italijos ir Silezijos regionai bei kiti žemių perdavimai;
  • Sicilija trumpam atiteko Viktorui Amadėjui II (Savojaus dinastijai), vėliau keitėsi valdytojai; Neapolis ir kitos Italijos valdos taip pat pateko į Habsburgų įtaką.
Šie nuostoliai sumažino Habsburgų-Ispanijos imperijos teritorinę įtaką Europoje, bet leido užtikrinti dinastinį Burbonų įsitvirtinimą Ispanijos soste.

Vidaus politika ir reformos

Pilypo V valdymas žymi pradžią reikšmingoms centralizacijos ir modernizacijos pastangoms Ispanijoje, vėliau žinomoms kaip Burbonų reformos. Svarbiausi pokyčiai:

  • Nueva Planta dekretai (1807–1716 — įvesti etapais po karo): centralizavo administraciją, panaikino tam tikras regionines privilegijas (fueros) Aragonijos karalystėse ir sutvirtino Kastilijos teisinį bei administracinį modelį;
  • finansinės ir mokesčių sistemos pertvarkymas, kariuomenės ir laivyno stiprinimas — siekta modernizuoti valstybinę struktūrą ir pagerinti Ispanijos geopolitinę padėtį;
  • skatinama prekyba ir kolonijinė administracija — nors prieigos prie kai kurių Europos teritorijų sumažėjo, Ispanija stengėsi išlaikyti ir reformuoti kolonijinės valdžios struktūras Amerikoje.
Pilypas taip pat skatino kultūrą ir meną bei naują karališkąją ceremoniologiją, kuria siekta įtvirtinti Burbonų įvaizdį Ispanijoje.

Asmeninis gyvenimas, šeima ir sveikata

Pilypas V buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona — Marija Luizė (Maria Luisa of Savoy) — mirė palikusi kelis vaikus, tarp kurių buvo ir jo sūnus Luisas I. Po jos mirties Pilypas susituokė su Elžbieta Farnieze (Elisabeth Farnese), kuri turėjo didelę įtaką Ispanijos užsienio politikai, ypač Italijos reikalams, siekdama užtikrinti savo vaikams princo titulus ir karalystes Italijoje.

Jis patyrė periodiškų psichologinių problemų ir panikos ar depresijos epizodų. 1724 m. Pilypas netgi atsisakė sosto savo sūnui Luisei I, bet po to, kai Luizas netrukus mirė tą pačią metų, Pilypas sugrįžo į sostą. Iš viso jis buvo trijų Ispanijos karalių tėvas: Luizas I (kuris trumpai valdė 1724 m.), Ferdinandas VI (valdė 1746–1759) ir Karolis III (vėliau tapęs Neapolio, Sicilijos ir galiausiai Ispanijos karaliumi).

Mirtis ir palikimas

Pilypas V mirė 1746 m. liepos 9 d. savo karališkuosiuose rūmuose Madride. Jo valdymas, trukęs iš viso 45 metus, paliko gilų pėdsaką Ispanijos istorijoje: jis įtvirtino Burbonų dinastiją, vykdė administracines ir karines reformavimo programas bei pradėjo procesus, kurie 18 a. viduryje ir pabaigoje stiprins Ispanijos centralizaciją bei modernizaciją. Tačiau jo karalystė taip pat patyrė teritorinių nuostolių Europoje ir susidūrė su iššūkiais, susijusiais su ekonomikos atgimimu bei kolonijinių interesų gynimu.

Pilypo V valdymo įvertinimai istorijoje įvairuoja: vieni pabrėžia jo reforminę ir restauracinę reikšmę Ispanijos valstybės institucijoms, kiti — karinių praradimų ir asmeninių sveikatos problemų įtaką politinei stabilumui. Nepaisant to, jo atėjimas žymi esminį poslinkį Ispanijos dinastijoje ir politinėje orientacijoje Europoje.