Nicolas Steno (g. 1638 m. Kopenhagoje, d. 1686 m.) — žymus danų mokslininkas, vienas modernios anatomijos ir geologijos pradininkų. Jaunystėje jis išgarsėjo anatomijos srityje (atitinkamai atrado ir aprašė, pavyzdžiui, žymųjį Steno parotidinio latako anatomijos aprašą), vėliau konvertavo į katalikybę, tapo kunigu ir galiausiai — vyskupu. Jo tyrimai apie fosilijas ir uolienas pakeitė iki tol vyraujantį supratimą apie Žemės istoriją ir padėjo pagrindus šiuolaikinei stratigrafijai.
Steno tyrinėjo fosilijas, tarp jų ir vadinamąsias „liežuvines akmenis“ (vėliau atpažintas kaip ryklių dantys), ir įrodė, kad tos formacijos nėra „žemėje augančios“ gamtinės formos, o yra buvusių gyvūnų liekanos. Jis taip pat įrodė, kad daugelis uolienų sluoksnių susidarė iš nusėdimo medžiagos, susikaupusios vandenyje, — tai buvo kertinis žingsnis pereinant nuo mitologinio pobūdžio aiškinimų prie natūralių procesų paaiškinimų. Dėl šių pažiūrų jis pripažįstamas vienu iš šiuolaikinės stratigrafijos ir geologijos kūrėjų.
Geologija ir stratigrafija
1669 m. Steno išleido disertaciją De solido intra solidum naturaliter contento dissertationis prodromus (kartais trumpinama kaip Dissertationis prodromus), kurioje suformulavo keturis pagrindinius sluoksnių sandaros principus. Supaprastintai jie skamba taip:
- Superpozicijos dėsnis: kiekviename sluoksnyje žemesni sluoksniai yra senesni už viršutinius — naujesni sluoksniai nusėda ant senesnių.
- Pirminio horizontalumo principas: nusėdamos medžiagos formuoja horizontalius arba beveik horizontalius sluoksnius; iškrypimai ir nuolydžiai vėliau atsiranda dėl deformacijų.
- Šoninio vientisumo principas: sluoksniai iš pradžių tęsiasi į šalis tol, kol susidaro kliūtis arba tol, kol jų storis palaipsniui keičiasi — todėl atskiri sluoksniai, suskaldyti erozijos ar vėlesnių procesų, gali būti atkoduojami pagal identišką sudėtį ir sluoksnių seką.
- Principas apie nusėdimą ir laiko tvarką: sluoksniai formuojasi po vieną — tuo metu, kai formuojasi žemesnis sluoksnis, viršutiniai dar nebuvo nusėdę; taip susidaro aiški chronologinė sluoksnių seka.
Steno principai iki šiol sudaro stratigrafijos pagrindą: jie padeda nustatyti uolienų amžių ir tarpusavio santykius, atkurti geologinę istoriją ir interpretuoti nuoseklius įvykusio nusėdimo, pakilimo, erozijos bei panardinimo ciklus. Jo idėjos taip pat turėjo įtakos vėlesnėms koncepcijoms, tarp jų Jameso Huttono idėjoms apie ilgus ir besikartojančius geologinius procesus, vedusius prie sąvokos „gilaus geologinio laiko“.
Be geologijos, Steno reikšmingai prisidėjo ir prie anatomijos — jo darbai apie liaukas, dantis ir seilių latakus turėjo ilgalaikį poveikį medicinai. Jo mokslinis metodas — atidūs stebėjimai, eksperimentai ir loginis aiškinimas remiantis faktais — buvo svarbus žingsnis link modernios mokslo praktikos.
Steno palikimas yra dvejopas: jis ne tik pateikė konkrečius principus, kuriais geologai remiasi iki šiol, bet ir parodytė, kaip gamtos reiškinius galima aiškinti natūraliais procesais bei chronologine seka. Dėl šių nuopelnų jis ilgainiui tapo vienu iš kertinių vardų tiek geologijos, tiek anatomijos istorijoje.
