Jamesas Huttonas — moderniosios geologijos tėvas ir „Žemės teorijos“ autorius
Jamesas Huttonas — moderniosios geologijos tėvas; sužinokite apie jo idėjas, „Žemės teoriją“, plutonizmą ir uniformizmą, pakeitusius geologinį mąstymą.
Daktaras Jamesas Huttonas (1726 m. birželio 14 d., Edinburgas – 1797 m. kovo 26 d.) buvo škotų geologas, gydytojas, gamtininkas, chemikas ir eksperimentinis ūkininkas. Nors studijavo mediciną, jos praktiškai nevykdė — savo veiklą jis skyrė mokslo tyrimams, chemijos pramonės plėtojimui ir žemės ūkiui. Huttonas laikomas vienu iš šiuolaikinės geologijos pradininkų, nes jis Žemę aiškino kaip nuolat veikiančių gamtos procesų produktą: tai, kas vyksta šiandien, per ilgą laiką gali paaiškinti tai, ką matome uolienose.
Švietimas ir karjera
Huttonas mokėsi medicinos, domėjosi chemija ir natūraliaisiais mokslais, tačiau savo karjerą nukreipė į eksperimentinę veiklą: dalyvavo chemijos pramonės kūrime, atlikinėjo laboratorinius ir lauko eksperimentus, taip pat tobulino žemės ūkio praktikas savo valdose. Jis derino teorinį mąstymą su plačiomis praktinėmis žiniomis, daug laiko skyrė lauko stebėjimams ir eksperimentams, kas padėjo jam suformuluoti originalias idėjas apie Žemės istoriją.
Geologinės idėjos ir "Žemės teorija"
Huttono pagrindinis mokslinis indėlis yra jo knygoje "Žemės teorija" išdėstytos mintys apie geologinį laiką ir procesus. Jis teigė, kad Žemės paviršiaus formos susidaro per ilgus laikotarpius veikiant tos pačios rūšies procesams, kuriuos galime stebėti dabar — erozijai, nuosėdų kaupimuisi, kietėjimui ir vėlesniam pakilimui bei išryškinimui. Tokiu būdu Huttonas pabrėžė geologinio laiko didžiulę trukmę ir nuolatinį cikliškumą.
Jo idėjos padėjo pagrįsti dvi svarbias teorines kryptis:
- Plutonizmo samprata — uolienos, ypač magminės, gali formuotis iš kaitinto magminio materijos, o ne visos uolienos yra nusėdusios iš vandens;
- Uniformizmo principas — gamtos dėsniai ir procesai yra nuoseklūs per laiką, tad dabartiniai procesai yra raktas aiškinant praeitį.
Empiriniai įrodymai — Siccar Point ir neatitiktys
Viena iš žinomiausių Huttono lauko demonstracijų yra Siccar Point (Škotija), kur jis kartu su bendražygiais įžvelgė ryškų neatitikimą tarp skirtingų uolienų sluoksnių — tai tapo aiškiu laiko patvirtinimu, kad tarp sluoksnių yra dideli geologiniai pertrūkiai ir kad formavimosi procesai truko neapsakomai ilgai. Šis lauko pavyzdys dažnai cituojamas kaip svarbus argumentas už „gilaus laiko“ (deep time) idėją.
Mokslinė metodika ir eksperimentai
Huttonas akcentavo sistemingą stebėjimą, palyginimus tarp lauko duomenų ir laboratorinių eksperimentų. Jis atliko cheminius bandymus ir geologines interpretacijas, siekdamas paaiškinti, kaip susidaro, tirpsta ir atsinaujina žemės formos. Jo darbas pasižymėjo siekiu suderinti teoriją su praktiškais įrodymais.
Paveldas ir įtaka
Huttono idėjos turėjo didelę įtaką vėlesniems geologams. Jo pamatinės mintys apie nuolatinį procesų veikimą ir labai didelius laiko tarpsnius paskatino Johną Playfair ir vėliau Charlesą Lyellą plėtoti uniformitarianizmą, o tai savo ruožtu reikšmingai paveikė Charlesą Darwiną ir evoliucijos teorijos priėmimą. Dėl šių indėlių Huttonas dažnai vadinamas moderniosios geologijos tėvu.
Pagrindiniai Huttono indėliai (santrauka)
- Geologinio laiko samprata — Žemės formavimasis vyko per labai ilgus periodus;
- Uniformitarianizmo idėja — dabartiniai procesai aiškina praeitį;
- Plutonizmo palaikymas — uolienų kilmė iš magminių procesų;
- Akcentas į lauko stebėjimą ir eksperimentinę metodiką;
- Įtaka vėlesnei geologijai ir evoliucijos teorijos priėmimui.
Jamesas Huttonas mirė 1797 m., palikęs nuolatinį pėdsaką gamtos mokslų istorijoje. Jo darbas parodė, kad supratimas apie Žemės praeitį reikalauja tiek lauko stebėjimų, tiek teorinio mąstymo, o idėja, kad „dabartis yra raktas į praeitį“, tebėra geologijos pagrindas.
Siccar Point, Bervikšyras. Nelygioje vietoje matyti švelniai nuožulnūs 345 mln. metų senojo devono raudonojo smiltainio klodai virš vertikalių 425 mln. metų senumo silūro pilkųjų klinčių klodų. Tai buvo viena iš Huttono aptartų vietų.
Uolienų formavimosi teorija
Huttonas iškėlė daugybę idėjų, kaip paaiškinti uolienų sluoksnius, kuriuos matė aplink save. Pasak Playfairo, jis "neskubėjo skelbti savo teorijos, nes buvo vienas iš tų, kuriems kur kas maloniau kontempliuoti tiesą nei girtis ją atradus".
Po maždaug 25 metų darbo jo Žemės teorija 1785 m. buvo perskaityta Edinburgo Karališkosios draugijos susirinkimuose.
Vėliau, 1785 m. liepos 4 d., Huttonas perskaitė santrauką "Apie Žemės sistemą, jos trukmę ir stabilumą", kurią buvo išspausdinęs ir išplatinęs privačiai. Joje jis taip išdėstė savo teoriją;
"Atrodo, kad dabartinės sausumos kietosios dalys iš esmės buvo sudarytos iš jūros produktų ir kitų medžiagų, panašių į tas, kurios dabar randamos pakrantėse. Taigi turime pagrindo daryti išvadą, kad:
1. žemė, ant kurios esame įsikūrę, nėra paprasta ir pirminė, bet yra sudėtinė ir susiformavo veikiant antrosioms priežastims.
2. Prieš atsirandant dabartinei žemei, egzistavo pasaulis, sudarytas iš jūros ir sausumos, kuriame būta potvynių ir atoslūgių, o jūros dugne vyko tokios operacijos, kokios vyksta dabar. Ir
galiausiai, kad kol dabartinė žemė formavosi vandenyno dugne, ankstesnėje žemėje augo augalai ir gyvūnai; bent jau jūroje gyveno gyvūnai, panašiai kaip dabar.
Taigi galime daryti išvadą, kad didžioji dalis mūsų žemės, jei ne visa, atsirado dėl natūralių šiam žemės rutuliui būdingų procesų, tačiau tam, kad ši žemė taptų nuolatiniu kūnu, atspariu vandenų poveikiui, reikėjo dviejų dalykų:
1) konsoliduoti mases, susidariusias surinkus birias ar nesuderintas medžiagas;
2) pakelti šias konsoliduotas mases nuo jūros dugno, kur jos buvo surinktos, iki vietų, kuriose jos dabar yra virš vandenyno lygio".
Natūralios atrankos numatymas
Mažiau žinomame Huttono darbe galima įžvelgti puikią natūralios atrankos idėjos anticipaciją. Kaip visada Huttono atveju, idėja beveik paslėpta sudėtingoje kalboje:
"...jei organizuotas kūnas nėra tokioje padėtyje ir tokiomis aplinkybėmis, kurios būtų geriausiai pritaikytos jo išsilaikymui ir dauginimuisi, tuomet, įsivaizduodami neapibrėžtą tos rūšies individų įvairovę, turime būti tikri, kad, viena vertus, tie organizuoti kūnai, kurie labiausiai nukrypsta nuo geriausiai pritaikytos sandaros, bus labiausiai linkę žūti, o kita vertus, tie organizuoti kūnai, kurie labiausiai priartėja prie geriausios sandaros esamomis aplinkybėmis, bus geriausiai pritaikyti tęsti savo veiklą, išsaugoti save ir dauginti savo rasės individus".- Pažinimo principų tyrimas, 2 tomas.
Tas pats "kitimo principas" turėtų įtakos "kiekvienai augalų rūšiai, nesvarbu, ar ji auga miške, ar pievoje". Savo idėjas jis išsakė atlikęs augalų ir gyvūnų veisimo eksperimentus, kai kuriuos iš jų išdėstė neskelbtame rankraštyje "Žemdirbystės elementai". Jis skyrė paveldimus pokyčius, atsirandančius dėl veisimo, ir nepaveldimus pokyčius, atsirandančius dėl aplinkos, pavyzdžiui, dirvožemio ir klimato, skirtumų.
Jo idėjų pažanga
Huttono proza trukdė jo teorijoms. 1802 m. Džonas Playfairas (John Playfair) pakartojo Huttono geologines idėjas (tačiau ne jo mintis apie evoliuciją). Čarlzas Ljelas (Charles Lyell) 1830 m. išpopuliarino be galo pasikartojančio ciklo (uolienų erozijos ir nuosėdų susidarymo) idėją. Lyellas tikėjo laipsniškais pokyčiais ir manė, kad net Huttonas per daug patikėjo katastrofiškais pokyčiais.
Ljelio knygos turėjo didelę įtaką, ypač jaunam geologui Čarlzui Darvinui, kuris jas entuziastingai skaitė kelionės laivu "Beagle" metu. Williamas Whewellas sugalvojo terminą "uniformitarizmas", apibūdinantį Ljelio idėjų versiją. Tai buvo priešingybė katastrofizmui, t. y. idėjai, kad uolienose užfiksuotos kelios katastrofos, po kurių jas vėl apgyvendino naujos rūšys. Laikui bėgant šie požiūriai susilygino, tačiau Ljelio geologinių idėjų raidos aprašymas leido manyti, kad triumfavo uniformizmas.
Darbai
- 1785. Kovo septintąją ir balandžio ketvirtąją, MDCCLXXXV, Edinburgo karališkojoje draugijoje skaitytos disertacijos apie Žemės sistemą, jos trukmę ir stabilumą santrauka. Edinburgas. 30 p.
- 1788. Lietaus teorija. Edinburgo karališkosios draugijos leidiniai, t. 1, 2 dalis, p. 41-86.
- 1788. Žemės teorija, arba Žemės sudėties, irimo ir atkūrimo dėsnių Žemės rutulyje tyrimas. Edinburgo karališkosios draugijos darbai, t. 1, 2 dalis, p. 209-304.
- 1792. Disertacijos įvairiomis gamtos filosofijos temomis. Edinburgas ir Londonas: Strahan & Cadell.
- 1794. Pastabos apie granitą. Edinburgo karališkosios draugijos leidiniai, t. 3, p. 77-81.
- 1794. Disertacija apie šviesos, šilumos ir ugnies filosofiją. Edinburgas: Cadell, Junior, Davies.
- 1794. Pažinimo principų ir proto pažangos nuo pojūčių iki mokslo ir filosofijos tyrimas. Edinburgas: Strahan & Cadell.
- 1795. Žemės teorija su įrodymais ir iliustracijomis. Edinburgas: Creech. 2 tomai.
- 1797. Žemės ūkio elementai. Nepublikuotas rankraštis.
- 1899. Žemės teorija; su įrodymais ir iliustracijomis, III tomas, Redagavo seras Archibaldas Geikis. Geologų draugija, Burlington House, Londonas.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Džeimsas Huttonas?
Atsakymas: Džeimsas Huttonas buvo škotų geologas, gydytojas, gamtininkas, chemikas ir eksperimentinis ūkininkas.
K: Ką tyrinėjo Džeimsas Hutonas?
A: Džeimsas Huttonas studijavo mediciną.
K: Ar Džeimsas Huttonas kada nors praktikavo mediciną?
Atsakymas: Ne, Džeimsas Huttonas niekada nepraktikavo medicinos.
K: Ką Džeimsas Hutonas veikė vietoj medicinos praktikos?
A: Vietoj medicinos Jamesas Huttonas vykdė mokslinius tyrimus, padėjo pradėti chemijos pramonę ir ūkininkavo savo valdose.
K: Kuo žinomas Džeimsas Hutonas?
A: Džeimsas Huttonas žinomas kaip vienas iš šiuolaikinės geologijos kūrėjų.
K: Kaip Džeimsas Huttonas matė Žemę?
A: Džeimsas Huttonas Žemę laikė gamtos jėgų kūriniu.
K: Kas buvo išdėstyta Džeimso Huttono knygoje "Žemės teorija"?
A: Džeimso Huttono knygoje "Žemės teorija" išdėstytos geologijos ir geologinio laiko teorijos, kurios palaikė plutonizmo ir uniformizmo teorijas.
Ieškoti