James Hutton

Uolienų formavimosi teorija

Huttonas iškėlė daugybę idėjų, kaip paaiškinti uolienų sluoksnius, kuriuos matė aplink save. Pasak Playfairo, jis "neskubėjo skelbti savo teorijos, nes buvo vienas iš tų, kuriems kur kas maloniau kontempliuoti tiesą nei girtis ją atradus".

Po maždaug 25 metų darbo jo Žemės teorija 1785 m. buvo perskaityta Edinburgo Karališkosios draugijos susirinkimuose.

Vėliau, 1785 m. liepos 4 d., Huttonas perskaitė santrauką "Apie Žemės sistemą, jos trukmę ir stabilumą", kurią buvo išspausdinęs ir išplatinęs privačiai. Joje jis taip išdėstė savo teoriją;

"Atrodo, kad dabartinės sausumos kietosios dalys iš esmės buvo sudarytos iš jūros produktų ir kitų medžiagų, panašių į tas, kurios dabar randamos pakrantėse. Taigi turime pagrindo daryti išvadą, kad:
1. žemė, ant kurios esame įsikūrę, nėra paprasta ir pirminė, bet yra sudėtinė ir susiformavo veikiant antrosioms priežastims.
2. Prieš atsirandant dabartinei žemei, egzistavo pasaulis, sudarytas iš jūros ir sausumos, kuriame būta potvynių ir atoslūgių, o jūros dugne vyko tokios operacijos, kokios vyksta dabar. Ir
galiausiai, kad kol dabartinė žemė formavosi vandenyno dugne, ankstesnėje žemėje augo augalai ir gyvūnai; bent jau jūroje gyveno gyvūnai, panašiai kaip dabar.

Taigi galime daryti išvadą, kad didžioji dalis mūsų žemės, jei ne visa, atsirado dėl natūralių šiam žemės rutuliui būdingų procesų, tačiau tam, kad ši žemė taptų nuolatiniu kūnu, atspariu vandenų poveikiui, reikėjo dviejų dalykų:
1) konsoliduoti mases, susidariusias surinkus birias ar nesuderintas medžiagas;
2) pakelti šias konsoliduotas mases nuo jūros dugno, kur jos buvo surinktos, iki vietų, kuriose jos dabar yra virš vandenyno lygio".

Natūralios atrankos numatymas

Mažiau žinomame Huttono darbe galima įžvelgti puikią natūralios atrankos idėjos anticipaciją. Kaip visada Huttono atveju, idėja beveik paslėpta sudėtingoje kalboje:

"...jei organizuotas kūnas nėra tokioje padėtyje ir tokiomis aplinkybėmis, kurios būtų geriausiai pritaikytos jo išsilaikymui ir dauginimuisi, tuomet, įsivaizduodami neapibrėžtą tos rūšies individų įvairovę, turime būti tikri, kad, viena vertus, tie organizuoti kūnai, kurie labiausiai nukrypsta nuo geriausiai pritaikytos sandaros, bus labiausiai linkę žūti, o kita vertus, tie organizuoti kūnai, kurie labiausiai priartėja prie geriausios sandaros esamomis aplinkybėmis, bus geriausiai pritaikyti tęsti savo veiklą, išsaugoti save ir dauginti savo rasės individus".- Pažinimo principų tyrimas, 2 tomas.

Tas pats "kitimo principas" turėtų įtakos "kiekvienai augalų rūšiai, nesvarbu, ar ji auga miške, ar pievoje". Savo idėjas jis išsakė atlikęs augalų ir gyvūnų veisimo eksperimentus, kai kuriuos iš jų išdėstė neskelbtame rankraštyje "Žemdirbystės elementai". Jis skyrė paveldimus pokyčius, atsirandančius dėl veisimo, ir nepaveldimus pokyčius, atsirandančius dėl aplinkos, pavyzdžiui, dirvožemio ir klimato, skirtumų.

Jo idėjų pažanga

Huttono proza trukdė jo teorijoms. 1802 m. Džonas Playfairas (John Playfair) pakartojo Huttono geologines idėjas (tačiau ne jo mintis apie evoliuciją). Čarlzas Ljelas (Charles Lyell) 1830 m. išpopuliarino be galo pasikartojančio ciklo (uolienų erozijos ir nuosėdų susidarymo) idėją. Lyellas tikėjo laipsniškais pokyčiais ir manė, kad net Huttonas per daug patikėjo katastrofiškais pokyčiais.

Ljelio knygos turėjo didelę įtaką, ypač jaunam geologui Čarlzui Darvinui, kuris jas entuziastingai skaitė kelionės laivu "Beagle" metu. Williamas Whewellas sugalvojo terminą "uniformitarizmas", apibūdinantį Ljelio idėjų versiją. Tai buvo priešingybė katastrofizmui, t. y. idėjai, kad uolienose užfiksuotos kelios katastrofos, po kurių jas vėl apgyvendino naujos rūšys. Laikui bėgant šie požiūriai susilygino, tačiau Ljelio geologinių idėjų raidos aprašymas leido manyti, kad triumfavo uniformizmas.

Darbai

• 1785. Kovo septintąją ir balandžio ketvirtąją, MDCCLXXXV, Edinburgo karališkojoje draugijoje skaitytos disertacijos apie Žemės sistemą, jos trukmę ir stabilumą santrauka. Edinburgas. 30 p.
• 1788. Lietaus teorija. Edinburgo karališkosios draugijos leidiniai, t. 1, 2 dalis, p. 41-86.
• 1788. Žemės teorija, arba Žemės sudėties, irimo ir atkūrimo dėsnių Žemės rutulyje tyrimas. Edinburgo karališkosios draugijos darbai, t. 1, 2 dalis, p. 209-304.
• 1792. Disertacijos įvairiomis gamtos filosofijos temomis. Edinburgas ir Londonas: Strahan & Cadell.
• 1794. Pastabos apie granitą. Edinburgo karališkosios draugijos leidiniai, t. 3, p. 77-81.
• 1794. Disertacija apie šviesos, šilumos ir ugnies filosofiją. Edinburgas: Cadell, Junior, Davies.
• 1794. Pažinimo principų ir proto pažangos nuo pojūčių iki mokslo ir filosofijos tyrimas. Edinburgas: Strahan & Cadell.
• 1795. Žemės teorija su įrodymais ir iliustracijomis. Edinburgas: Creech. 2 tomai.
• 1797. Žemės ūkio elementai. Nepublikuotas rankraštis.
• 1899. Žemės teorija; su įrodymais ir iliustracijomis, III tomas, Redagavo seras Archibaldas Geikis. Geologų draugija, Burlington House, Londonas.