A Clockwork Orange (1971) — Stanley Kubrick: kontroversiškas distopinis filmas

Stanley Kubricko "A Clockwork Orange" (1971) — provokuojanti distopija apie smurtą, kontrolę ir moralę, šokiravusi pasaulį ir iki šiol ginčų kelianti kino klasika.

"A Clockwork Orange" - 1971 m. britų ir amerikiečių kriminalinis trileris. Filmą parašė, režisavo ir prodiusavo Stenlis Kubrikas. Filmas sukurtas pagal 1962 m. Anthony Burgesso romaną "A Clockwork Orange". Filme yra nerimą keliančių, smurtinių vaizdų. Filme socialiai komentuojami psichiatrijos, jaunimo gaujų ir kiti socialiniai, politiniai ir ekonominiai klausimai, pateikiama distopinė netolimos ateities Didžiosios Britanijos vizija.

Kubrikas sustabdė filmo demonstravimą Didžiojoje Britanijoje, susirūpinęs dėl galimo jo poveikio. 27 metus Jungtinėje Karalystėje buvo sunku pamatyti šį filmą. Netrukus po Kubriko mirties 1999 m. jis vėl pasirodė kino teatruose, o po to buvo išleisti VHS ir DVD diskai.

Trumpa siužeto apžvalga

Veiksmas vyksta distopinėje ateities visuomenėje. Pagrindinis veikėjas — Alexas DeLarge (vaidina Malcolm McDowell) — jaunimo gaujos vadas, mėgstantis smurtą, muzika ir nesuvaldomą gyvenimo būdą. Po nusikaltimų jis yra suimamas ir perduodamas valstybiniam eksperimentui — Geddingąją „Ludovico“ procedūrą, kuria siekiama „išgydyti“ jį nuo smurto atėmus laisvą valią. Filmas kelia klausimus apie moralę, laisvę, atsakomybę ir valstybės galią formuoti individo elgesį.

Pagrindiniai aktoriai ir kūrybinė komanda

• Malcolm McDowell — Alexas DeLarge (pagrindinis vaidmuo, kurį atlikusio aktoriaus karjera smarkiai išaugo);
• Paramount kompanijoje ir kitose kūrybinėse pozicijose dirbo Kubrickas, o filmavimo komandoje svarbų vaidmenį atliko operatorius John Alcott (cameros darbas) ir kostiumų bei scenografijos kūrėjai;
• Garso ir muzikinė koliažas — svarbi filmo dalis: naudojama klasikinė muzika (ypač L. van Beethoveno kūriniai) kartu su elektronine perdirba Wendy Carlos, sukuriant kontrastą tarp estetikos ir smurto;
• Scenarijus — Kubriko adaptacija pagal Burgesso romaną, kuri palieka kai kuriuos knygos elementus supaprastintus ar interpretuotus vizualiai.

Stilius, kalba ir simbolika

Filmas išsiskiria aiškia, stilizuota vaizdine kalba: išraiškingi kostiumai, futuristinė interjerų dailė, kampuotos kameros kompozicijos ir dažnas plataus kampo objektyvo naudojimas. Tekste ir dialoguose pasirodo Burgesso sukurta jaunimo kalba — Nadsat (mix angliškų žodžių su slavų elementais), kuri sustiprina svetimumo jausmą ir atitolina veikėjų moralinį pasaulį nuo žiūrovo.

Temos ir diskusijos

• Laisva valia prieš prievartinį gydymą: filmas kelia klausimą, ar visuomenė turi teisę „ištaisyti“ asmenį, atimdama jo pačių sprendimo galimybę;
• Nusikalstamumo ir bausmės problema: ar griežtesnės bausmės, ar „žmoniškesnės“ gydymo metodikos yra veiksmingesnės bei etiškos;
• Valstybės kontrolė ir moralinis paternalizmas: tiriamas valstybės ir medicinos įsikišimo pavojus;
• Estetika ir smurtas: nenatūralus gražios muzikos jungimas su žiauriomis scenomis skatina diskusijas apie meną, provokaciją ir atsakomybę.

Muzika

Muzika filme atlieka centrinį vaidmenį: Beethoveno (ypač Devintosios simfonijos) melodijos tampa Alexo emocinės būsenos ir erzinančio dviprasmiškumo dalimi. Wendy Carlos elektroninės aranžuotės suteikia futuristinį, distopinį atspalvį ir sustiprina filmo kontrastus.

Priėmimas, ginčai ir cenzūra

Filmas sukėlė labai prieštaringas reakcijas — kai kuriems kritikams ir žiūrovams jis pasirodė provokuojantis ir meno vertybes iškeliantis kūrinys, kitiems — pavojingas ir įskiepiantis smurtines idėjas. Buvo susietas su keliais smurto incidentais ir teiginiais apie „kopijavimo efektą“, todėl Kubrikas, gavęs grasinimų ir susirūpinęs dėl galimų pasekmių, ėmėsi neįprasto sprendimo: jis oficialiai sustabdė filmo platinimą Didžiojoje Britanijoje. Dėl to filmas ilgai nebuvo prieinamas JK kino teatruose — apie 27 metus jis praktiškai nebuvo rodomas iki Kubricko mirties 1999 m., kai leidimai ir platintojai vėl įtraukė filmą į repertuarą. Šis įvykis yra svarbi kino cenzūros ir autoriškumo istorijos iliustracija.

Palikimas ir įtaka

Per pastaruosius dešimtmečius filmas įsitvirtino kaip kinas klasika ir kultūros fenomenas. Jo įtaka matoma muzikoje, mados estetikos elementuose, vaizdo klipuose ir kituose filmuose. Dabar jį dažnai nagrinėja akademiniai tekstai — filmuose, literatūroje ir medijų moksluose aptariamos jo moralinės dilemos, režisūriniai sprendimai ir techninės priemonės.

Praktinė informacija žiūrovui

• Filmas turi griežtą turinio įspėjimą: rodomi smurtiniai ir seksualinės prievartos vaizdai — rekomenduojama žiūrėti subrendusiems žiūrovams;
• Trukmė: apie 136 minutes (skirtinguose leidimuose gali šiek tiek skirtis);
• Vertinimas ir reitingai skiriasi pagal šalis — prieš peržiūrą verta pasidomėti vietiniais amžiaus apribojimais ir papildoma informacija.

„A Clockwork Orange“ lieka vienu iš ryškiausių ir labiausiai diskutuojamų XX a. kino kūrinių — tiek dėl savo stilistinių sprendimų, tiek dėl užduodamų klausimų apie laisvę, moralę ir valstybės galią. Nepaisant ginčų, filmas išlieka privalomą ar bent jau svarbią diskusijų pradininke kino mėgėjams ir kritikams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra "Sparnuotasis apelsinas"?

K: Kokios temos nagrinėjamos filme?

K: Kas parašė originalų romaną, pagal kurį sukurtas filmas?

K: Kada Stenlis Kubrikas nustojo rodyti filmą Didžiojoje Britanijoje?

K: Kiek laiko buvo sunku pamatyti filmą Jungtinėje Karalystėje?

K: Kada po to pasirodė "A Clockwork Orange" VHS ir DVD?

K: Kas sukūrė "Sparnuotąjį apelsiną"?

Paieška pagal raidę