Pelenė: Šarlio Perro pasaka apie stiklinį batelį ir pasaulines versijas

Pelenė: Šarlio Perro pasaka apie stiklinį batelį — kilmė, Europos ir pasaulinės versijos, pasaulinės adaptacijos kine, teatre ir folkloro įtaka.

Šarlio Perro (Charles Perrault) pasaka "Pelenė, arba stiklinis bateliukas" pirmą kartą buvo anonimiškai išleista 1697 m. Paryžiuje, leidinyje "Histoires ou contes du temps passé" (liet. "Praėjusių laikų istorijos arba pasakos"), aštuonių Perro pasakų rinkinyje. Perrault buvo Prancūzijos intelektualas ir rūmų rašytojas; jo pasakos skyrėsi nuo liaudies versijų tuo, kad jas redagavo ir pateikė kartais moralizuojančiomis pabaigomis bei aukštuomenės etiketo atspindžiais.

Istorija pasakoja apie skriaudžiamą mergaitę, kuri, padedama fėjos krikštamotės, keliauja į pokylį moliūgų vežimu. Vidurnaktį ji pabėga iš pokylio ir praranda savo stiklinį bateliuką. Ją įsimylėjęs princas randa jos pamestą batelius ir vėliau jais pasinaudojęs suranda ją. Perro versijoje akcentuojama elegancija, socialinė pažanga ir moralė; pasaka pateikta kaip rūmų publikai suprantamas pasakojimas apie aukštuomenės manieras ir sėkmę per išvaizdą bei gracingumą.

Kilmė, ankstesnės versijos ir rašytinės tradicijos

Panašių europietiškų pasakų yra Bonaventūro des Perjė knygoje "Naujos pramogos ir linksmi žaidimai" (1558 m.) ir Džiambatistos Bazilio knygoje "Pentameronas" (1634–1636 m.). Broliai Grimai savo versiją "Aschenputtel" įtraukė į "Vaikų ir namų pasakas" (1812 m.).

Vienas žymus tekstinis klausimas susijęs su pačiu bateliuko apibūdinimu: Perro leidinyje naudojama frazė, kuri dažnai verčiama kaip „stiklinis batelis“ ("pantoufle de verre"). Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad ankstesnėse versijose galėjo būti žodis vair (naudojamas apibūdinti graikų kailiui), todėl diskusijos kilo dėl to, ar originalus vaizdinys turėjo būti „vairinis“ (kailinis) ar „stiklinis“ — ši skirtis turi įtakos istorijos interpretacijai ir simbolikai.

Motyvai ir folkloro klasifikacija

Pelenės pasaka priskiriama Aarne–Thompson–Uther klasifikacijos tipui 510A, paprastai apibūdinamam kaip „persekiojama herojė“ ar „Cinderella“ motyvas. Svarbiausi motyvai:

• Persekiojimas ir skurdas: pelenė išnaudojama namuose, dažnai išstumta į pelenų vietą (iš čia ir vardas).
• Antgamtinė pagalba: fėja, gyvūnai ar kitas stebuklingas globėjas suteikia kostiumą ir galimybę patekti į puotą.
• Transformacija ir ribos laikas: nurodytas laikas (pvz., vidurnaktis), po kurio stebuklas dingsta.
• Atpažinimo ženklas: pamestas batelis arba kitas daiktas, pagal kurį princas ieško savininkės.
• Suklastoti bandymai ir bausmės: kai kuriose versijose, ypač Broliai Grimai, konkurentės (žingsnės seserys) savanoriškai ar prievarta susilpnina savo pėdą (pjauna kojų dalis), kad tilptų į batelį; vėliau jos sulaukia keršto (pvz., paukščiai išgiria jų akis).

Pasaulinės versijos

Pasakų, panašių į "Pelenę", esama kinų, indų, afrikiečių, folklore bei kitose kultūrose — taip pat javiečių (Javos), australų ir japonų tradicijose. Keletas žymių pavyzdžių:

• Kinų legenda „Ye Xian“: viena seniausių žinomų versijų (galbūt datuojama IX a.), kurioje stebuklingą pagalbą suteikia žuvis, o princas randa auksinį arba gintarinį batelį ar papuošalą.
• Indijos ir Pietryčių Azijos pasakos: dažnai pasirodo panašios temos — moteris išvaduojama iš sunkumų stebuklingos pagalbos dėka, o žinią apie jos garbingumą skleidžia atpažinimo ženklas.
• Afrikos variacijos: pasakose gali pasirodyti vietiniai magiški simboliai ir pagalbininkai (pvz., gyvūnai, dvasios), o kulminacija dažnai – socialinė permaina.
• Europos tradicijos: daugelyje Europos versijų (pvz., Basile, Perrault, Grimai) išryškėja skirtumai: Perro pabrėžia manieras ir estetiką, o Grimų versija yra artimesnė liaudies pasakai — dažnai griežtesnė, žiauresnė ir labiau moralizuojanti.

Adaptacijos ir įtaka kultūrai

Pasaka buvo pritaikyta scenai, kino filmams, televizijai ir kitoms žiniasklaidos priemonėms. Žymios adaptacijos apima operas (pvz., Gioachino Rossini operą "La Cenerentola" 1817 m., kur vietoje stiklinio batelio funkciją dažniau atlieka kitas atpažinimo ženklas), baletus (Sergejaus Prokofjevo baletas "Cinderella", sukurtas XX a.), animacinius ir vaidybinius filmus (pvz., populiarioji Disnėjaus 1950 m. animacija, vėlesnės modernios ekranizacijos bei reinterpretacijos), televizijos miuziklus (pvz., Rodgers & Hammerstein įvairios adaptacijos) ir daugybę knyginių perrašymų bei modernių reinterpretacijų (feministinės, politizuotos ar tamsesnės versijos).

Pasaka taip pat paliko pėdsaką kalboje ir populiarioje kultūroje: vartojami posakiai ir metaforos („Pelenės istorija“, „Pelenės kompleksas“) atspindi idėjas apie staigų socialinį pakilimą, gelbstinčią meilę ar svajonės išsipildymą. Psichologijoje ir sociologijoje pasakos analizė vartojama interpretuojant moterų vaidmenis, tapatybės formavimąsi bei šeimos dinamiką (pavyzdžiui, terminas „Cinderella effect“ apibūdina kai kurias statistines tendencijas, susijusias su žaginimu ar smurtu, susijusiu su pamotėmis ir žindytojomis — tai pabrėžia, kaip pasakos simboliai gali tapti analizės objektais).

Perro versija — viena iš labiausiai paplitusių ir kultūriškai įtakingų Pelenės interpretacijų — prisidėjo prie šiuolaikinio pasakojimo ikonografijos: moliūgo karieta, fėjų krikštamotė ir ypač „stiklinis“ batelis tapo simboliais, kuriuos lengva atpažinti ir transformuoti per įvairias menines raiškas. Tuo pačiu metodu pasaka nuolat keičiasi: skirtingos kultūros ir laikotarpiai pritaiko istoriją pagal savo vertybes, estetines nuostatas ir socialines temas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas parašė pasaką apie Pelenę?

K: Kada ji buvo pirmą kartą išleista?

K: Koks yra istorijos siužetas?

Klausimas: Ar yra kitų Europos pasakų, panašių į "Pelenę"?

Klausimas: Ar yra panašių pasakų kitose kultūrose?

K: Kaip Pelenė buvo adaptuojama laikui bėgant?

Paieška pagal raidę