Pelenė
Šarlio Perro (Charles Perrault) pasaka "Pelenė, arba stiklinis bateliukas". Pirmą kartą ji buvo anonimiškai išleista 1697 m. Paryžiuje, leidinyje "Histoires ou contes du temps passé" (liet. "Praėjusių laikų istorijos arba pasakos"), aštuonių Perro pasakų rinkinyje.
Istorija pasakoja apie skriaudžiamą mergaitę, kuri, padedama fėjos krikštamotės, keliauja į pokylį moliūgų vežimu. Vidurnaktį ji pabėga iš pokylio ir praranda savo stiklinį bateliuką. Ją įsimylėjęs princas randa jos pamestą batelius ir vėliau jais pasinaudojęs suranda ją.
Panašių europietiškų pasakų yra Bonaventūro des Perjė knygoje "Naujos pramogos ir linksmi žaidimai" (1558 m.) ir Džiambatistos Bazilio knygoje "Pentameronas" (1634-6 m.). Broliai Grimai savo versiją "Aschenputtel" įtraukė į "Vaikų ir namų pasakas" (1812 m.). Pasakų, panašių į "Pelenę", esama kinų, indų, afrikiečių, javiečių, australų ir japonų literatūroje ir folklore. Pasaka buvo pritaikyta scenai, kino filmams, televizijai ir kitoms žiniasklaidos priemonėms.
Čarlzo Robinsono iliustracija "Pelenė", 1900 m. Iš knygos "Praėjusių laikų pasakos" su Charleso Perrault istorijomis.
Prancūziškas leidimas
Massenet opera "Cendrillon
Istorija
Našlys veda išdidžią ir pasipūtusią moterį. Ji jau turi dvi savo dukteris. Jie niekina vyro dukterį iš pirmosios santuokos, bet ji švelni ir graži, Jie elgiasi su ja bjauriai. Jai paskiriami visi namų ruošos darbai, ji miega palėpėje. Jai duoda Pelenės vardą, nes ji sėdi kamino kampe.
Princas rengia pokylį, į kurį kviečiamos visos geros damos. Pelenės pamotės eina į pokylį, o Pelenė lieka verkti namuose. Pasirodo jos krikštamotė fėja ir paverčia moliūgą auksiniu vežimu, kuris nuveš Pelenę į pokylį. Fėja lazdelės mostelėjimu peles, driežus ir žiurkę paverčia žirgais ir karietomis. Ji suteikia Pelenei auksinę ir sidabrinę suknelę ir stiklinius batelius. Ji liepia Pelenei grįžti namo iki vidurnakčio, nes tuo metu baigiasi burtai. Pelenė eina į pokylį ir visus apakina. Princas jai skiria ypatingą dėmesį. Jos pamotės seserys jos neatpažįsta. Vidurnaktį ji išeina ir grįžta namo. Kitą vakarą ji vėl eina į princo pokylį. Ji praranda laiko pojūtį, skuba išvykti tik vidurnaktį, bet praranda vieną iš savo stiklinių batelių. Namuose Pelenės suknelė virsta skudurais, bet kitas stiklinis bateliukas lieka toks, koks yra.
Seserys papasakoja, kad princas įsimylėjęs nepažįstamą gražuolę. Princas įsako išbandyti šlepetę ant visų šalies damų. Jis ves tik tą merginą, kurios pėda tiks šlepetei. Seserys pabando batelius, bet jie netelpa. Pelenė pabando batelius ir jie jai tinka. Ji išsitraukia iš kišenės kitą batelius ir juos apsiauna. Pasirodo krikštamotė ir lazdele paliečia Pelenės drabužius. Jie virsta suknele, gražesne už tą, kurią ji vilkėjo per pokylį. Po kelių dienų princas ją veda. Ji atleidžia savo pamotėms už jų praeities piktumą ir suranda joms vyrus dvare.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas parašė pasaką apie Pelenę?
A: Šarlis Perro parašė Pelenės istoriją.
K: Kada ji buvo pirmą kartą išleista?
A: Pirmą kartą istorija anonimiškai buvo paskelbta 1697 m. Paryžiuje leidinyje "Histoires ou contes du temps passé" (liet. Praėjusių laikų istorijos arba pasakos).
K: Koks yra istorijos siužetas?
A: Istorijos siužetas pasakoja apie skriaudžiamą mergaitę, kuri, padedama fėjos krikštamotės, keliauja į pokylį moliūgų karieta. Vidurnaktį ji pabėga iš pokylio ir praranda savo stiklinį bateliuką. Ją įsimylėjęs princas randa jos pamestą batelius ir vėliau jais pasinaudojęs suranda ją.
Klausimas: Ar yra kitų Europos pasakų, panašių į "Pelenę"?
A: Taip, yra ir kitų Europos pasakų, panašių į "Pelenę", pavyzdžiui, Bonaventūro des Perjė "Naujos pramogos ir linksmi žaidimai" (1558 m.) ir Džiambatistos Bazilio "Pentameronas" (1634-6 m.). Broliai Grimai į "Vaikų ir namų ūkio pasakas" (1812 m.) taip pat įtraukė savo versiją "Aschenputtel".
Klausimas: Ar yra panašių pasakų kitose kultūrose?
A: Taip, panašių pasakų yra ir kitose kultūrose, pavyzdžiui, kinų, indų, afrikiečių, javiečių, australų ir japonų literatūroje ir folklore.
K: Kaip Pelenė buvo adaptuojama laikui bėgant?
A.: Pelenė ilgainiui buvo adaptuota scenos spektakliams, filmams, televizijos laidoms ir kitoms žiniasklaidos priemonėms.
