Albioriksas yra nesferinis Saturno palydovas, priklausantis progradinių, netaisyklingų (nesferinių) mėnulių grupei. Jį 2000 m. aptiko Holmanas ir bendraautoriai; atradimui suteiktas laikinas pavadinimas S/2000 S 11.

Atradimas ir vardas

Albioriksas buvo atrastas 2000 m. ir 2003 m. rugpjūtį tarptautinė astronomų bendruomenė (IAU) jam oficialiai suteikė vardą, kilusį iš keltų mitologijos — vienos iš keltų genčių dievo vardų, siejamų su dievybe, geriau žinoma kaip Toutatis.

Fizinės savybės

  • Atstumas nuo Saturno: apie 16 000 000 km (pusei milijono kilometrų tikslumu atstumas svyruoja dėl ekscentriškos orbitos).
  • Skersmuo: maždaug 32 km, apskaičiuojant pagal prielaidą, kad paviršiaus albedas yra ~0,04. Realesnis skersmens intervalas priklauso nuo nežinomumo albedo — jei albedas būtų didesnis, skersmuo būtų mažesnis, ir atvirkščiai.
  • Sukimosi periodas (diena): apie 13 val. 19 min.
  • Spalva ir paviršius: pastebėti spalvų skirtumai; bendras paviršiaus tonas tinka netaisyklingiems, tamsiems uolinio-geležiniams objektams.

Orbita ir grupė

Albioriksas yra didžiausias Galų (Gallic) grupės narys — progradinių, netaisyklingų Saturno mėnulių grupės, kuriems būdingos panašios pusiau didžiosios ašys, inklinacijos ir spalviniai parametrai. Jo orbita yra gana tolima nuo Saturno ir palyginti ekscentriška, todėl orbitos forma diagramoje vaizduojama geltonais segmentais, kurie iliustruoja kelią nuo pericentro iki apocentro.

Kolizijų ir šeimos kilmė

Pastebėtos spalvų variacijos leidžia manyti, kad Albiorikso paviršiuje gali būti didelis krateris arba eksponuota medžiaga, o tai kelia hipotezę, jog kiti Galų grupės nariai — tokie kaip Erriapo ir Tarvosas — gali būti Albiorikso fragmentai, susidarę po didelio smūgio arba beveik visiško subyrėjimo įvykusio per sudėtingą koliziją. Tokios šeimos buvimas paaiškintų orbitų ir spalvų panašumus tarp grupės mėnulių.

Stebėjimai ir tolimesnės tyrimų kryptys

Albioriksas yra pakankamai mažas ir tolimas, todėl detalesnei jo paviršiaus morfologijai bei sudėčiai nustatyti reikalingos aukštos raiškos nuotraukos arba spektroskopiniai duomenys iš didelių teleskopų. Tolesni tyrimai galėtų patvirtinti ar paneigti kraterio hipotezę, tikslesnius spalvinius indeksus, paviršiaus medžiagų sudėtį bei patvirtinti, ar Erriapo ir Tarvosas iš tiesų kilę iš to paties kolizinio įvykio.

Apibendrinant, Albioriksas yra reikšmingas Saturno netaisyklingų mėnulių tyrimams: jo didesnis už kaimynus dydis, spalvinės ypatybės ir orbita suteikia svarbių užuominų apie Saturno palydovų šeimos kilmę ir planetos palydovų evoliuciją.