1877 m. kompromisas — JAV susitarimas, užbaigęs rekonstrukcijos epochą

1877 m. kompromisas buvo nerašytas ir dalinai slaptas susitarimas, kuriuo po JAV pilietinio karo pabaigos ir sudėtingų 1876 m. prezidento rinkimų problemų bandyta išspręsti politinę krizę. Rinkimus laimėti pretendavo demokratų kandidatas Samuelis J. Tildenas, o respublikonai palaikė Rutherfordą B. Hayesą. Dėl ginčytinų balsų keliuose pietiniuose valstijose kilo precedento neturinti situacija: abi partijos pareiškė laimėjimą, o nacija stovėjo ant konstitucinės konfrontacijos ribos.

Fonas ir sprendimo mechanizmas

Rinkimų ginčą spręsti padėjo Kongreso sudaryta speciali 15 narių Elektorių komisija, kurioje buvo penki Atstovų rūmų nariai, penki Senato nariai ir penki Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Komisija 1877 m. pradžioje, daugiausia partinėmis balsavimo linijomis, pripažino Hayesą nugalėtoju, suteikdama jam 185 elektorių prieš Tildeno 184. Tačiau politinis sprendimas nenugalėjo visuomenės pasipiktinimo ir reikalavo platesnio kompromiso, kad būtų išvengta smurto ir tolesnio šalies susiskaldymo.

Susitarimo sąlygos

Pagal tą nerašytą susitarimą respublikonai sutiko traukti federalines pajėgas iš okupuotos Pietų teritorijos ir leisti demokratams atkurti vietinę valdžią (tai vadinama „redemption“). Mainais demokratai susilaikė nuo tolimesnio teisinio pasipriešinimo rezultato patvirtinimui ir nurodė savo pritarimą Hayesui kaip prezidentui. Buvo pažadų, kad demokratai išsaugos afroamerikiečių pilietines teises; Hayes taip pat siekė palankumo pietiniečiams, paskirdamas į savo administraciją pietų kilmės pareigūnus (pvz., paskyrimą į kabinetą). Kadangi susitarimas buvo nerašytas ir dalinai neoficialus, tikslios ištisas sąlygas ir papildomus pažadus iki galo aiškiai nustatyti sunku.

Padariniai

Vienas svarbiausių padarinių buvo faktinis rekonstrukcijos erą užbaigimas: federalinė valdžia nustojo aktyviai ginti juodaodžių politikines teises pietuose, o respublikonų partijos parama vietos juodaodžių ir sąjunginių rėmėjų apsaugai smarkiai sumažėjo. Persekiojimas, rinkimų klastojimai, priverstinis atskyrimas ir rinkimų teisės atėmimas (voter suppression) netrukus tapo plačiai paplitusiais reiškiniais, o vėliau rašyti Jim Crow įstatymai įtvirtino rasinę segregaciją ir diskriminaciją dešimtmečiams į priekį.

Istorijos vertinimas ir reikšmė

Istorikai iki šiol ginčijasi dėl kompromiso pobūdžio ir intensyvumo: vieni teigia, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas išvengti politinio chaoso ir galimos kraujo praliejimo, kiti — kad tai buvo išdavystė juodaodžių lūkesčių ir moralinis suapvalinimas kitų politinių interesų naudai. Kad ir kaip vertintume, kompromisas 1877 m. ženkliai pakeitė JAV politinę struktūrą — federalinė parama rekonstrukcijos tikslams sumažėjo, o pietinės valstijos greitai atstatė baltųjų demokratų kontrolę, ilgainiui įtvirtindamos segregaciją ir ekonominę bei politinę atskirtį.

Nors dokumentiškai užfiksuotų sąlygų trūkumas palieka vietos diskusijoms, 1877 m. kompromisas dažnai minima kaip esminis akcentas, leidęs pasibaigti rekonstrukcijos periodui ir nustatęs politinį klimatą, kuris paveikė Amerikos rasinius ir pilietinius santykius dar ilgus dešimtmečius.