Kratonas yra seniausia žemyninės plokštės dalis. Tai seniausia ir geologiškai stabili žemyninės litosferos dalis, dažnai išlikusi nuo Archejaus ir Proterozojaus erų (iki kelių milijardų metų). Kratonai reprezentuoja ilgalaikę Žemės plutos ir litosferos istoriją, nes jie ištvėrė daugybę žemynų susijungimo ir skilimo ciklų.

Sandara ir amžius

Tipiškai kratonus sudaro senos kristalinės pamatinės uolienos, vadinamos kratoniniu „žieve“ arba kristaline pluta, kurios gali būti išliestos arba metamorfizuotos prieš daugiau nei 2–3 mlrd. metų. Šias pamatines uolienas kartais dengia jaunesnės nuosėdinės uolienos, susidariusios vėlesnėse geologinėse sąlygose. Kratoninė litosfera yra žymiai senesnė už vandenynų litosferą — jos amžius gali siekti iki 4 mlrd. metų, palyginti su tipine vandenynų litosferos amžiaus riba (~180 mln. metų).

Formavimasis ir stabilumo priežastys

Kratonai susiformavo ankstyvaisiais Žemės geologinės evoliucijos etapais, kai intensyvios magmatinės, metamorfinių ir deformacinių procesų metu susidarė tvirti, tankūs plutos blokai. Stabilumą lemia keli veiksniai:

  • Stora ir šalta litosfera: kratonai turi storą plutą ir gilias „šaknis“, siekiančias iki kelių šimtų kilometrų į Žemės mantiją, todėl jie yra šaltesni ir tankesni nei aplinkinė litosfera.
  • Geocheminė ištuštėjusi mantija: kratonų šaknys dažnai yra iš dalies išnaikintos bazaltinio komponento, todėl jos mažiau linkusios tirpti ar deformuotis prie aukštesnės temperatūros.
  • Mažas šiluminis srautas ir seizminių įvykių tankis: dėl mažesnio vidinio šilumos išsiskyrimo kratonai yra geologiškai ramaus pobūdžio.

Morfologija: skydai ir platformos

Terminas kratonas vartojamas atskirti stabilią žemyno plutos dalį nuo geologiškai aktyvesnių regionų. Kratonai dažnai skirstomi į dvi pagrindines morfologines grupes:

  • Skydai – vietos, kur pamatinės kristalinės uolienos iškyla į paviršių arba yra arti paviršiaus, dažnai matomos kaip seni metamorfizuoti masyvai.
  • Platformos – regionai, kur pamatines uolienas dengia storas sluoksnis nuosėdinių uolienų ir sedimentų; platformose pamatinės uolienos randamos giliai po nuosėdų dangomis.

Struktūrinės savybės ir kraštų reaktivacija

Nors kratonai yra stabilūs, jų pakraščiai dažnai būna vietos, kur vyksta orogenezės, rifto formavimosi ar plokščių susidūrimo procesai. Tokios zonos — kratonų ribos — gali būti geologiškai aktyvios, ten susidaro kalnai, randami rifto tipa intruziniai magmos telkiniai arba formuojasi intelektiniai baseinai.

Seisminiai, gravitaciniai ir geofiziniai požymiai

Kratonai pasižymi specifiniais geofiziniais parametrais: mažesniu šilumos srautu, didesnėmis seisminėmis bangų greičio vertėmis (dėl kietesnės ir storesnės litosferos), taip pat gravitacinėmis anomolijomis, rodančiomis storą plutos šerdį ir gilias mantijos šaknis.

Pavyzdžiai ir ekonominė reikšmė

Pasaulyje yra keli dideli kratonai, pavyzdžiui — Kanados šiaurinis kratonas (Laurentia), Fennoskandinaviškasis kratonas (Baltica), Sibiro, Afrikos ir Australijos kratonai. Kratonai yra labai svarbūs ekonominiu požiūriu, nes juose dažnai sutelkti:

  • brangūs mineralai — auksas, varis, nikelis, platina;
  • deimantai — susiję su kimberlitiniais intruzais, kurie kilę pro gilią kratoninę mantiją;
  • naftos ir dujų telkiniai — ypač intrakratoniniai baseinai ir platformos, kur nuosėdos gali sudaryti perspektyvias sandėliavimo struktūras.

Santrauka

Kratonas — tai ilgalaikė, geologiškai stabili žemyno litosferos dalis, pasižyminti senomis kristalinėmis uolienomis, stora plutą bei giliomis mantijos šaknimis. Nors pats kratonas yra stabilus, jo ribos gali būti geologiškai aktyvios. Kratonų tyrimai padeda suprasti žemės plutos evoliuciją, tektonikos istoriją ir yra svarbūs ekonominei geologijai.