Dunkleosteus buvo priešistorinis artrodiras – vienas žinomiausių šios grupės atstovų. Tai buvo primityvi žuvis iš vėlyvojo devono periodo, maždaug prieš 360 milijonų metų. Dunkleosteus buvo stipriai šarvuotas plaktodermas, kurio galvos ir krūtinės sritį dengė storos kaulinės plokštelės. Fosilijų rasta Maroke, Afrikoje, Lenkijoje, Belgijoje, Kinijoje ir JAV, todėl manoma, kad jis gyveno plačiuose priekrantės vandenyse ir turėjo kosmopolitinį paplitimą tuometiniuose jūros baseinuose.
Pirmą kartą plakodermiai pasirodė silūre, o pereinant iš devono į karboną ši grupė išnyko ir nepaliko palikuonių. Ši klasė gyvavo vos 50 mln. metų, palyginti su 400 mln. metų trukusia ryklių istorija. Plakodermių santykinai trumpas egzistavimo laikas ir plačios morfologinės inovacijos daro juos svarbiu tarpsniu studijuojant stuburinių evoliuciją.
Atrodymas ir dydis
Dunkleosteus išsiskyrė storomis kaulinėmis plokštelėmis, ypač galvos ir priekinės kūno dalies srityje, kurios sudarė tarsi „šarvus“. Jis neturėjo tikrų dantų – vietoje jų turėjo išsivysčiusias kietas kaulines plokšteles, sudarančias žiaunų ir galingų žiaunų vietą bei funkciją, panašią į žandikaulio ašmenis. Galvos struktūra buvo labai stipri ir kompaktiška, o už šarvų sekė mobilus, silpniau apsaugotas kūno kamienas bei uodega, leidusi plaukti ir manevruoti.
Dydis: pagal geriausiai išsilaikiusias fosilijas kai kurių Dunkleosteus rūšių, ypač populiariausios D. terrelli, dydis galėjo siekti kelių metrų ilgio — dažnai minima iki maždaug 6 metrų. Kūno masė ir tikslios proporcijos priklauso nuo rekonstrukcijų ir skirtingų įvertinimų, tačiau aišku, kad tai buvo vienas didžiausių to meto priešų vandenyse.
Mityba ir elgsena
Dunkleosteus laikomas aukščiausios grandies plėšrūnu (apex predator). Jo kaulinės žandikaulio plokštelės veikė kaip galingi žirklės tipo ašmenys, galėję griauti kitų stuburinių kaulus ir kriaukles. Mitybos spektras greičiausiai apėmė kitas žuvis, amonitus, molluskus ir net stambesnes to meto plaktodermų rūšis. Dėl stiprios galvos konstrukcijos ir didelės uždarymo jėgos jis galėjo suduoti smūgius bei pertrūkyti kietas struktūras.
Fosilijos ir biomechaniniai modeliai rodo, kad žandikaulio eiga buvo trumpa, bet labai galinga — tai leido greitai užfiksuoti ir sutraiškyti grobį. Galimas elgesys apima tiek aktyvų medžiojimą, tiek pasalą prie jūros dugno ar tarp rifų.
Rastai, išsaugojimas ir tyrinėjimai
Gerai išsilaikiusios Dunkleosteus fosilijos, ypač galvų šarvų plokštelės, leidžia atkurti jo morfologiją ir tyrinėti žandikaulio mechaniką. Muziejuose eksponuojami pavyzdžiai ir bendros rekonstrukcijos padėjo suprasti ne tik šios rūšies biologiją, bet ir platesnes placodermų ekologines sąveikas. Atliekami biomechaniniai skaičiavimai bei kompiuterinės modelių analizės aiškina, kaip veikė jo žandikaulis ir kokią jėgą galėjo generuoti.
Išnykimas ir reikšmė
Dunkleosteus ir kiti plaktodermiai išnyko pabaigos devone vykusioje masinėje krizėje, kuri smarkiai pakeitė jūrų fauną. Ši grupė nesulaukė tolimesnės sėkmės karbono periodu, todėl ji laikoma evoliuciniu eksperimentu, kuris suteikė svarbių žinių apie ankstyvųjų kaulėtų stuburinių morfologinius sprendimus.
Reikšmė: Dunkleosteus yra vienas iš labiausiai žinomų plaktodermų ir dažnai naudojamas iliustruojant vėlyvojo Devono ekosistemas bei ankstyvųjų stuburinių adaptacijas. Studijos apie jo anatomiją ir biomechaniką prisideda prie platesnio supratimo apie plėšrūnų vaidmenį senovinėse jūrose ir apie tai, kaip vystėsi sudėtingos žandikaulio konstrukcijos prieš atsirandant šiuolaikiniams žandikauliams turintiems stuburiniams.