Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (Kinija, 1966–1976) – apibrėžimas
Kultūrinė revoliucija (Kinija 1966–1976) – aiškus apibrėžimas, priežastys, eiga ir pasekmės: Mao Dzedongas, Raudonoji gvardija, politinė kova ir socialiniai pokyčiai.
Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (supaprastinta kinų kalba: 无产阶级文化大革命, tradicinė kinų kalba: 無產階級文化大革命, pinyin: Wúchǎn Jiējí Wénhuà Dà Gémìng, pažodžiui: Proletarinė kultūrinė didžioji revoliucija), sutrumpintai kinų kalba 文化大革命 arba 文革, dar vadinama tiesiog Kultūrine revoliucija, yra politinis ir visuomeninis judėjimas, prasidėjęs Kinijoje 1966 m. ir tęstąs iki 1976 m. Jį inicijavo ir propagavo Kinijos komunistų partijos pirmininkas Mao Dzedongas, siekdamas sustiprinti savo įtaką, pašalinti politinius oponentus bei „išvalyti“ partiją ir visuomenę nuo, kaip teigta, „kapitalistinių“ ir „buržuazinių“ elementų.
Priežastys ir pradžia
Kultūrinė revoliucija prasidėjo po ekonominių ir socialinių problemų, kurios išryškėjo po Didžiojo šuolio. Mao kritikai partijos viduje — tarp jų buvo ir reformiškesni vadovai — kritikavo Didžiojo šuolio klaidas. Siekdamas atgauti iniciatyvą ir pašalinti politinius konkurentus, Mao palaipsniui inicijavo kampanijas, kurių dalis buvo Socialistinio švietimo judėjimas (1962–1965). Tuo pat metu keitėsi mokyklų ir darbo organizavimo modeliai: mokinių ir studentų veikla buvo susieta su darbais fabrikuose ir komunose, o dalis jaunimo vėliau buvo siunčiama į kaimus „įgyti patirties“.
Pagrindiniai veikėjai ir judėjimo eiga
Mao ėmė rinkti sau ištikimų palaikytojų ratą — tarp žymesnių figūrų buvo Lin Biao, režisierė ir Mao žmona Jiang Qing (vėliau vadinama „Keturių gauja“ arba „Gang of Four“ dalimi) bei ideologas Chen Boda. Partija pasidalijo tarp Mao rėmėjų ir reformų šalininkų, kurių buvo tarp kitų ir Deng Xiaopingo. Deng vėliau tapo Mao varžovu ir buvo keletui metų nušalintas nuo valdžios.
Mao siekė mobilizuoti jaunimą — buvo išleista knyga „Pirmininko Mao Dzedongo citatos“ (vadinama Mažąja raudonąja knygele), tapusi ideologine priemone. Išpopuliarinta ir savavališka jaunimo organizacija — Raudonoji gvardija — keliaudavo po šalį, agitavo, rengė mitingus, organizavo struggle sessions (viešas priekabiavimas, gėdinimas, priverstiniai prisipažinimai) ir puolė tuos, kurie, jų manymu, nepritarė Mao idėjoms. Raudonosios gvardijos veiksmai dažnai virto smurtu, plėšimais ir kultūros paveldų sunaikinimu.
Smurtas, represijos ir pasekmės visuomenei
Per kultūrinę revoliuciją vyko masinės persekiojimo kampanijos: politiniai oponentai, intelektualai, mokslininkai, mokytojai, menininkai ir net paprasti žmonės buvo šmeižiami, areštuojami, kankinami, siunčiami į darbo stovyklas arba buvo priverstinai „perauginami“ fiziniu darbu. Tarp aukštų pareigūnų, kurie nukentėjo, buvo Kinijos prezidentas Liu Shaoqi ir Deng Xiaopingas, abu laikinai pašalinti iš valdžios ir priversti kentėti. Lin Biao, ilgą laiką laikytas Mao įpėdiniu, žuvo 1971 m. avarijoje skrendant lėktuvui į Sovietų Sąjungą, kai, kaip manoma, jis mėgino pabėgti po nesutarimų su Mao.
Per kultūrinę revoliuciją kilo plataus masto smurtas ir chaosas: buvo naikinti istorijos paminklai, religiniai objektai, bibliotekos ir muziejai; šimtai tūkstančių žmonių patyrė fizinį smurtą ar prievartinį deportavimą. Mirties ir sužalojimų skaičiai nėra tiksliai žinomi — istorikų ir tyrėjų vertinimai svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų aukų, priklausomai nuo metodologijos ir šaltinių.
Ekonomikos, švietimo ir kultūros padariniai
Kultūrinė revoliucija stipriai paveikė ekonomiką ir švietimą: daug universitetų ir mokyklų laikinai uždaryti arba veikė sutrikdytai; mokslinė ir kultūrinė veikla smuko; gamyba ir techninė pažanga buvo stabdomos dėl chaoso ir politinių kampanijų. Kultūros paveldo naikinimas ir intelektualų persekiojimai turėjo ilgalaikes pasekmes kinų visuomenei ir mokslui.
Pabaiga ir požiūris į revoliuciją
Nors intensyviausias smurtinis etapas vyko 1966–1968 m., politinė įtampa ir konflikto pasekmės tęsėsi iki Mao mirties 1976 m. Po Mao mirties spalio 1976 m. greitai buvo suimta ir nuteista vadinamoji „Keturių gauja“ (į kurią įėjo tarp kitų Jiang Qing), o tai ženkliai sumažino judėjimo galias ir reiškė jo oficialią pabaigą. Vėliau, 1981 m., Kinijos komunistų partija oficialiai įvertino Kultūrinę revoliuciją kaip „katastrofišką klaidą“ ir pripažino jos žalą šaliai.
Paveldas
Kultūrinė revoliucija paliko gilias žaizdas Kinijos visuomenėje: ji pakeitė politinį elgesį, kultūros supratimą ir kartų santykius. Daug autobiografinių prisiminimų, dokumentų ir tyrimų padeda suprasti šį sudėtingą laikotarpį, tačiau diskusijos apie jo prigimtį, mastą ir pasekmes tebevyksta tiek Kinijoje, tiek tarptautiniu mastu.
Santrauka: Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (1966–1976) buvo masinė politinė kampanija, kurią inicijavo Kinijos komunistų partijos lyderis Mao Dzedongas. Ji atnešė plačius socialinius, kultūrinius ir ekonominius sukrėtimus, smurtą ir persekiojimus, o jos padarinių poveikis Kinijos visuomenei ir kultūrai juntamas iki šiol.
Kultūrinės revoliucijos šūkiai Fudano universiteto miestelyje Šanchajuje.
Poveikis
Kultūrinė revoliucija Kinijoje sukėlė daug problemų. Dėl darbininkų politinės veiklos sumažėjo gamyba gamyklose. Ji sumažėjo ir dėl to, kad žmonės, paskirti atsakingais už gamyklas, nemokėjo joms vadovauti. Transporto padėtis pablogėjo, nes daug traukinių buvo naudojami raudoniesiems gvardiečiams vežioti po šalį. Daug mokslininkų ir inžinierių buvo pasodinti į kalėjimą arba išsiųsti dirbti į ūkius, todėl jų žinios buvo prarastos. Dėl šių pokyčių Kinijos pramonės gamyba sumažėjo 14 proc.
Daugelio kinų išsilavinimas taip pat buvo nutrauktas. Miestuose švietimo sistema buvo labiau sutrikdyta nei kaime. Universitetai ir daugelis mokyklų buvo uždaryti. Išsilavinimą sutrikdė ir programa, vadinama "pasiųsto jaunimo" programa. Pagal šią programą vaikai iš miestų buvo siunčiami į kaimą.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija?
Atsakymas: Didžioji proletariato kultūrinė revoliucija buvo didelių kultūrinių pokyčių Kinijoje laikotarpis, kurį pradėjo Kinijos komunistų partijos pirmininkas Mao Dzedongas. Ji vyko 1966-1976 m.
K: Kas buvo prieš prasidedant kultūrinei revoliucijai?
A: Kultūrinė revoliucija prasidėjo po Didžiojo šuolio nesėkmės.
K: Ką Mao padarė, kad pašalintų kapitalistus iš Komunistų partijos?
A: Norėdamas atsikratyti kapitalistų, jis pradėjo Socialistinio švietimo judėjimą, kuris prasidėjo 1962 m. ir baigėsi 1965 m.
K: Kas šiuo laikotarpiu rėmė Mao?
A: Šiuo laikotarpiu Mao rėmė Lin Biao, Jiang Qing ir Chen Boda.
K: Kokią knygą Mao sukūrė, kad sulauktų jaunimo paramos?
A: Siekdamas sulaukti Kinijos jaunimo paramos, Mao sukūrė "Pirmininko Mao Dzedongo citatas" (dar vadinamą "Mažąja raudonąja knygele") - savo posakių rinkinį.
K: Kas buvo Raudonosios gvardijos nariai?
Atsakymas: Raudonoji gvardija buvo grupė jaunų žmonių Kinijoje, kurie vaikščiojo mokydami Mao posakių, taip pat mušė su juo nesutinkančius žmones ir naikino namus bei muziejus.
K: Kas buvo priversti išvykti per šią revoliuciją?
A: Per šią revoliuciją Kinijoje buvo priversti išvykti keli svarbūs žmonės, tarp jų Kinijos prezidentas Liu Shaoqi ir Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius Deng Xiaopingas.
Ieškoti