Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (Kinija, 1966–1976) – apibrėžimas

Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (supaprastinta kinų kalba: 无产阶级文化大革命, tradicinė kinų kalba: 無產階級文化大革命, pinyin: Wúchǎn Jiējí Wénhuà Dà Gémìng, pažodžiui: Proletarinė kultūrinė didžioji revoliucija), sutrumpintai kinų kalba 文化大革命 arba 文革, dar vadinama tiesiog Kultūrine revoliucija, yra politinis ir visuomeninis judėjimas, prasidėjęs Kinijoje 1966 m. ir tęstąs iki 1976 m. Jį inicijavo ir propagavo Kinijos komunistų partijos pirmininkas Mao Dzedongas, siekdamas sustiprinti savo įtaką, pašalinti politinius oponentus bei „išvalyti“ partiją ir visuomenę nuo, kaip teigta, „kapitalistinių“ ir „buržuazinių“ elementų.

Priežastys ir pradžia

Kultūrinė revoliucija prasidėjo po ekonominių ir socialinių problemų, kurios išryškėjo po Didžiojo šuolio. Mao kritikai partijos viduje — tarp jų buvo ir reformiškesni vadovai — kritikavo Didžiojo šuolio klaidas. Siekdamas atgauti iniciatyvą ir pašalinti politinius konkurentus, Mao palaipsniui inicijavo kampanijas, kurių dalis buvo Socialistinio švietimo judėjimas (1962–1965). Tuo pat metu keitėsi mokyklų ir darbo organizavimo modeliai: mokinių ir studentų veikla buvo susieta su darbais fabrikuose ir komunose, o dalis jaunimo vėliau buvo siunčiama į kaimus „įgyti patirties“.

Pagrindiniai veikėjai ir judėjimo eiga

Mao ėmė rinkti sau ištikimų palaikytojų ratą — tarp žymesnių figūrų buvo Lin Biao, režisierė ir Mao žmona Jiang Qing (vėliau vadinama „Keturių gauja“ arba „Gang of Four“ dalimi) bei ideologas Chen Boda. Partija pasidalijo tarp Mao rėmėjų ir reformų šalininkų, kurių buvo tarp kitų ir Deng Xiaopingo. Deng vėliau tapo Mao varžovu ir buvo keletui metų nušalintas nuo valdžios.

Mao siekė mobilizuoti jaunimą — buvo išleista knyga „Pirmininko Mao Dzedongo citatos“ (vadinama Mažąja raudonąja knygele), tapusi ideologine priemone. Išpopuliarinta ir savavališka jaunimo organizacija — Raudonoji gvardija — keliaudavo po šalį, agitavo, rengė mitingus, organizavo struggle sessions (viešas priekabiavimas, gėdinimas, priverstiniai prisipažinimai) ir puolė tuos, kurie, jų manymu, nepritarė Mao idėjoms. Raudonosios gvardijos veiksmai dažnai virto smurtu, plėšimais ir kultūros paveldų sunaikinimu.

Smurtas, represijos ir pasekmės visuomenei

Per kultūrinę revoliuciją vyko masinės persekiojimo kampanijos: politiniai oponentai, intelektualai, mokslininkai, mokytojai, menininkai ir net paprasti žmonės buvo šmeižiami, areštuojami, kankinami, siunčiami į darbo stovyklas arba buvo priverstinai „perauginami“ fiziniu darbu. Tarp aukštų pareigūnų, kurie nukentėjo, buvo Kinijos prezidentas Liu Shaoqi ir Deng Xiaopingas, abu laikinai pašalinti iš valdžios ir priversti kentėti. Lin Biao, ilgą laiką laikytas Mao įpėdiniu, žuvo 1971 m. avarijoje skrendant lėktuvui į Sovietų Sąjungą, kai, kaip manoma, jis mėgino pabėgti po nesutarimų su Mao.

Per kultūrinę revoliuciją kilo plataus masto smurtas ir chaosas: buvo naikinti istorijos paminklai, religiniai objektai, bibliotekos ir muziejai; šimtai tūkstančių žmonių patyrė fizinį smurtą ar prievartinį deportavimą. Mirties ir sužalojimų skaičiai nėra tiksliai žinomi — istorikų ir tyrėjų vertinimai svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų aukų, priklausomai nuo metodologijos ir šaltinių.

Ekonomikos, švietimo ir kultūros padariniai

Kultūrinė revoliucija stipriai paveikė ekonomiką ir švietimą: daug universitetų ir mokyklų laikinai uždaryti arba veikė sutrikdytai; mokslinė ir kultūrinė veikla smuko; gamyba ir techninė pažanga buvo stabdomos dėl chaoso ir politinių kampanijų. Kultūros paveldo naikinimas ir intelektualų persekiojimai turėjo ilgalaikes pasekmes kinų visuomenei ir mokslui.

Pabaiga ir požiūris į revoliuciją

Nors intensyviausias smurtinis etapas vyko 1966–1968 m., politinė įtampa ir konflikto pasekmės tęsėsi iki Mao mirties 1976 m. Po Mao mirties spalio 1976 m. greitai buvo suimta ir nuteista vadinamoji „Keturių gauja“ (į kurią įėjo tarp kitų Jiang Qing), o tai ženkliai sumažino judėjimo galias ir reiškė jo oficialią pabaigą. Vėliau, 1981 m., Kinijos komunistų partija oficialiai įvertino Kultūrinę revoliuciją kaip „katastrofišką klaidą“ ir pripažino jos žalą šaliai.

Paveldas

Kultūrinė revoliucija paliko gilias žaizdas Kinijos visuomenėje: ji pakeitė politinį elgesį, kultūros supratimą ir kartų santykius. Daug autobiografinių prisiminimų, dokumentų ir tyrimų padeda suprasti šį sudėtingą laikotarpį, tačiau diskusijos apie jo prigimtį, mastą ir pasekmes tebevyksta tiek Kinijoje, tiek tarptautiniu mastu.

Santrauka: Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija (1966–1976) buvo masinė politinė kampanija, kurią inicijavo Kinijos komunistų partijos lyderis Mao Dzedongas. Ji atnešė plačius socialinius, kultūrinius ir ekonominius sukrėtimus, smurtą ir persekiojimus, o jos padarinių poveikis Kinijos visuomenei ir kultūrai juntamas iki šiol.