Dializė - tai inkstų nepakankamumo atveju inkstus pakeičia aparatas. Žodis dializė kilęs iš graikų kalbos žodžio dialusis: dia reiškia per, o lusis - atpalaidavimas. Dializė stengiasi pašalinti iš kraujo perteklines skysčių atliekas ir toksinus bei atkurti elektrolitų ir rūgščių–šarmų pusiausvyrą, kai inkstai to nebegali padaryti efektyviai.

Kam atliekama dializė?

Dializė reikalinga:

  • ūmaus inkstų nepakankamumo atvejais, kai inkstų funkcija prarandama staiga ir laikinai;
  • chroninio inkstų nepakankamumo stadijoje, ypač kai glomerulų filtracijos greitis (GFR) smarkiai mažėja arba atsiranda uremijos simptomai (pykinimas, vėmimas, silpnumas, apetito praradimas, sunkios medžiagų apykaitos ir elektrolitų sutriktys);
  • kai atsiranda gyvybei pavojingos būklės: labai aukštas kalio kiekis kraujyje (hiperkalemija), nekontroliuojamas skysčių perteklius su plaučių edemomis arba sunkios rūgščių–šarmų pusiausvyros sutrikimai.

Kaip dializė veikia?

Yra dvi pagrindinės dializės rūšys:

  • Hemodializė – kraujas apdorojamas per išorinį dializatorių (mėgintuvėlį), kuris veikia kaip filtro sistema: iš kraujo pašalinamos atliekos ir perteklius, o po to kraujas grąžinamas į organizmą. Hemodializė dažniausiai atliekama hemodializės skyriuose kelis kartus per savaitę (paprastai 3 kartus po 3–5 val.).
  • Peritoninė dializė – naudoja paciento pilvaplėvės (peritoneumo) membraną kaip natūralų filtrą. Per pilvo ertmę įvedamas specialus dializinis tirpalas, kuris sugeria atliekas ir skysčius, o vėliau pašalinamas. Tai leidžia gydymą atlikti namuose ir dažnai suteikia didesnę kasdienės laisvės kontrolę.

Kaip užtikrinamas prieigos prie kraujo saugumas (hemodializėje)?

Hemodializėje būtina patikima kraujagyslių prieiga. Dažniausios prieigos formos:

  • autologinė arterioveninė fistulė (AV fistulė) – chirurginiu būdu sujungta arterija ir vena; tai ilgalaikė ir patikima prieiga;
  • dirbtinė (sintetinė) graft‘as – kaip tarpinė jungtis, kai fistulė neįmanoma;
  • centrinis veninis kateteris – naudojamas laikinai arba kai kitos prieigos neįmanomos; turi didesnį infekcijos ir komplikacijų riziką.

Ką dializė gali ir ko negali pakeisti?

Dializė pašalina skysčių perteklių ir mažina kraujyje susikaupusius azoto turinčius metabolitus bei reguliuoja elektrolitus — tokius kaip natris, kalis, chloridas, kalcis, fosforas, magnis ir sulfatai. Inkstai taip pat šalina vandenilio jonus iš kraujo. Tačiau inkstai yra ir endokrininės sistemos dalis: gamina eritropoetiną (skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą) ir aktyvią vitamino D formą — kalcitriolį. Dializės aparatai negali visiškai atkurti šių endokrininės funkcijų, todėl dažnai tenka skirti papildomą gydymą, pvz., eritropoetiną ir vitamino D preparatus.

Kokios komplikacijos ir rizikos?

  • hemodializės metu – kraujospūdžio kritimas, raumenų mėšlungis, galvos svaigimas, infekcijos arba kraujagyslių prieigos problemos;
  • peritoninės dializės metu – peritonitas (pilvaplėvės uždegimas), infekcijos prie kateterio vietos, terminės problemos su tirpalu;
  • ilgalaikės problemos – mineralų ir kaulų audinio sutrikimai, anemija, kardiovaskuliniai susirgimai, nutraukus dializę — toksinių medžiagų kaupimasis.

Kaip pasiruošti ir ką reikėtų žinoti pacientams?

  • Prieš pradedant hemodializę, įrengiama nuolatinė kraujagyslių prieiga (paprastai AV fistulė), kuri reikalaus laiko (kelios savaitės ar mėnesiai) visiškam pritaikymui.
  • Peritoninė dializė gali būti atliekama namuose po paciento (ar artimųjų) apmokymo; tai suteikia daugiau nepriklausomybės, bet reikalauja griežtos higienos.
  • Pacientai turi laikytis dietos ir skysčių ribojimo, vartoti vaistus pagal gydytojo nurodymus (pvz., vaistus nuo kraujo spaudimo, fosfato surišiklius, geležies preparatus, eritropoetinę terapiją).
  • Reguliarūs kraujo tyrimai ir gydytojo stebėsena būtini, kad būtų koreguojamas gydymas ir laiku pastebimos komplikacijos.

Alternatyvos ir perspektyvos

Galiausiai, inkstų transplantacija dažnai yra geriausia ilgalaikė išeitis pacientams su giliu chroniniu inkstų nepakankamumu — ji gali atkurti daugumą inkstų funkcijų ir pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau transplantacija netinka visiems ir reikalauja suderinimo su donoru bei imunosupresinės terapijos. Dializė lieka gyvybę gelbstinčiu gydymu tiems, kuriems transplantacija neįmanoma arba reikia laukti donoro.

Santrauka

Dializė – svarbus inkstų funkciją pakeičiantis gydymas, kuris leidžia išlaikyti organizmo skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą ir pašalinti toksinus. Ji negali visiškai pakeisti endokrininės inkstų funkcijos, todėl pacientams dažnai reikia papildomų vaistų. Sprendimą dėl dializės tipo ir laiko priima gydytojas nefrologas, įvertinęs paciento būklę, gyvenimo būdo galimybes ir medicinines indikacijas.