Sąjungininkų invazija į žemyninę Italiją 1943 m. — Salerno, Kalabrija, Tarante

Sąjungininkų invazija į Italiją 1943: Salerno, Kalabrija, Tarantas — operacijos Lavina, Baytown, Slapstick. Istorinė analizė, taktika ir pasekmės.

Sąjungininkų invazija į Italiją – Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų vykdyti išsilaipinimai žemyninėje Italijoje, kurie užbaigė Sicilijos kampaniją ir pradėjo ilgą Italijos žemyno kovų etapą. Sąjungininkų operacijos į žemyninę Italiją vyko 1943 m. rugsėjo pradžioje: Kalabrijoje (operacija Baytown) – 1943 m. rugsėjo 3 d., o pagrindinės išsilaipinimo operacijos prie Salerno (operacija „Lavina“) bei Tarante (operacija Slapstick) – 1943 m. rugsėjo 9 d.

Operaciją koordinavo generolas Haraldas (Harold) Aleksanderis, vadovavęs 15-osios armijų grupei. Ją sudarė generolo leitenanto Marko Klarko JAV penktoji armija ir generolo Bernardo Montgomerio britų aštuntoji armija. Pagrindinis tikslas buvo užimti patikimą pėdsaką žemyne, atitraukti vokiečių pajėgas nuo Sicilijos, užtikrinti kontrolę Adrijos ir Tirėnų jūrų prieigose bei palengvinti tolesnį puolimą į šiaurę.

Operacija „Baytown“ (Kalabrija)

Operacija Baytown prasidėjo 1943 m. rugsėjo 3 d., kai britų aštuntoji armija peržengė Messinos sąsiaurį ir atliko pakrantės išsilaipinimą Kalabrijos pietinėje dalyje. Sąjungininkų pajėgos susidūrė su ribotu priešinimusi — vokiečiai, vykdydami mobilią gynybą ir besirengdami trauktis į gilyn įsitvirtinusias linijas, daugiausia vengė didelių konfrontacijų Kalabrijoje. Baytown užtikrino sąjungininkams pradines logistines priemones ir atitraukė dalį vokiečių dėmesio nuo centrinio išsilaipinimo vietų.

Operacija „Lavina“ (Salerno)

Pagrindinė invazijos dalis – operacija „Lavina“ – buvo surengta 1943 m. rugsėjo 9 d. netoli Salerno, vakarinėje Italijos pakrantėje. Įsiveržimą vykdė JAV penktoji armija kartu su britų daliniais, remiami stiprios jūrų ir oro paramos. Vokiečių vadovybė, vadovaujama feldmarshallo Alberto Kesselringo ir panaudojusi operaciją Achse (Italijos gynybos sutrikdymas), greitai suorganizavo kontrataką iš gretimų regionų.

Pradiniame etape sąjungininkai susidūrė su intensyviu vokiečių atsparumu: vokiečių pėstininkų, tankų bei artilerijos kontratakos sukėlė sunkų kelių dienų mūšį, o sąjungininkų pajėgos rizikavo būti įstumtos atgal į jūrą. Svarbų vaidmenį suvaidino britų ir amerikiečių jūrų artilerijos palaikymas, nuolatiniai orlaivių smūgiai ir greitas pajėgų suvedimas iš Sicilijos. Galų gale sąjungininkams pavyko įsitvirtinti, užkirsti kelią vokiečių galutiniam išstūmimui ir atverti kelią tolimesnei operacijai į šiaurę.

Operacija „Slapstick“ (Tarantas)

Operacija Slapstick — jūrinis išsilaipinimas prie Tarante — vyko rugsėjo 9 d. Didžioji dalis britų ir italų pajėgų, pasinaudoję Italijos vyriausybės sutrikimais ir daline kapituliacija, greitai užėmė uostą beveik be kovos. Ši operacija suteikė svarbų logistinės paramos tašką sąjungininkams pietinėje Italijoje ir leido toliau tiekti karius bei atsargas.

Vokiečių reakcija ir Italijos padėtis

Italijos kapituliacija (kuri buvo slapta pasirašyta 1943 m. rugsėjo 3 d. ir viešai paskelbta rugsėjo 8 d.) sukėlė chaosą ir leido vokiečiams įgyvendinti operaciją Achse — greitai atimti kontrolę prie svarbių strateginių pozicijų, suimti italų kariuomenės dalis ir suformuoti tvirtą gynybą. Vokiečiai pasinaudojo gerai rengiamomis gynybinėmis linijomis (tarp jų – Gustav linija), kalnais ir kelių mazgais, todėl sąjungininkų pažanga į šiaurę tapo lėta ir kruvina.

Padariniai ir reikšmė

• Invazija suteikė sąjungininkams tvirtą pėdsaką žemyne ir privertė Italiją pasitraukti iš Antantės priešų sąjungininkų gretų; Italijos valdžia vėliau prisijungė prie sąjungininkų kovos prieš Vokietiją bei paskelbė karą Vokietijai 1943 m. spalio mėn.
• Nors sąjungininkai užėmė pietinę Italiją ir vėliau išlaisvino uostą Neapolį, kovos tapo ilgalaikėmis dėl vokiečių gerai parengtų gynybinių linijų ir sudėtingos kalnų geografijos; Italijos kampanija tęsėsi iki 1945 m.
• Invazija atitraukė vokiečių pajėgas iš kitų frontų ir sumažino spaudimą Sovietų Sąjungai bei Vakarų Europos operacijoms, tačiau kainavo dideles sąjungininkų ir vokiečių gyvybes bei resursus.

Apibendrinant, 1943 m. rugsėjo invazija į žemyninę Italiją — operacijos „Baytown“, „Lavina“ ir „Slapstick“ — buvo strateginis žingsnis, kuris pakeitė vidurio Europos karo eigą: Italija perėjo iš sąjungininkės priešų pusėje į iš dalies neutralizuotą ir vėliau prie sąjungininkų prisijungusią valstybę, o sąjungininkai įsitvirtino šioje svarbioje Viduržemio jūros srityje, pradėdami ilgą ir sunkią kampaniją žemyninėje Italijoje.

Sąjungininkų planas

Pralaimėjus Ašies galybėms Šiaurės Afrikoje, sąjungininkai nesutarė, ką daryti toliau. Vinstonas Čerčilis norėjo įsiveržti į Italiją.

Supratę, kad 1943 m. invazijos nepavyks įvykdyti, jie nusprendė įsiveržti į Siciliją. Sąjungininkų invazija į Siciliją 1943 m. liepos mėn. buvo sėkminga. Daugeliui Ašies pajėgų karių pavyko išvengti suėmimo ir pabėgti į žemyną. Benito Musolinis buvo pašalintas iš Italijos vyriausybės vadovo posto. Operacija "Baitas" buvo planas, pagal kurį Aštuntoji armija 1943 m. rugsėjo 3 d. turėjo išsilaipinti netoli Kalabrijos kyšulio. Sąjungininkai pasiuntė 504-ąjį parašiutinį pėstininkų pulką į aerodromus netoli Romos.

Pagrindinis išsilaipinimas (operacija "Lavina") įvyko rugsėjo 9 d. Pagrindinės pajėgos turėjo išsilaipinti netoli Salerno, vakarinėje pakrantėje. Pagal "Lavinos" planą turėjo išsilaipinti Penktoji armija. Vokiečių pusėje Albertas Kesselringas suprato, kad negali sustabdyti Salerno išsilaipinimo.

Invazijos į Italiją žemėlapis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo sąjungininkų invazija į Italiją?

K: Kada sąjungininkai išsilaipino žemyninėje Italijos dalyje?

K: Koks buvo sąjungininkų invazijos į Italiją tikslas?

K: Kas vadovavo invazijai į Italiją?

K: Kokie dar du puolimai buvo surengti per invaziją į Italiją?

K: Kokios armijos dalyvavo įsiveržiant į Italiją?

K: Kur per invaziją į Italiją išsilaipino pagrindinės invazijos pajėgos?

Paieška pagal raidę