Hadrianas — Romos imperatorius (117–138): Hadriano siena ir Panteonas
Hadrianas — Romos imperatorius (117–138): atrask Hadriano sieną, Panteoną, jo humanizmą, keliones ir įtaką Romos architektūrai bei istorijai.
Hadrianas (Publijus Aelijus Hadrianas, 76 m. sausio 24 d. - 138 m. liepos 10 d.) buvo Romos imperatorius 117–138 m. Jo valdymas išsiskyrė rimtu sienų ir administracijos sutvarkymu, dideliu pastatų rėmimu ir ilgais kelionėmis po imperiją.
Biografija ir įsivyraujimas
Hadrianas gimė ispanų-romėnų šeimoje, tikriausiai Italikoje (netoli Sevilijos). Jo pirmtakas Trajanas buvo Hadriano tėvo pusbrolis iš motinos pusės. Trajanas niekada oficialiai nepaskyrė įpėdinio, tačiau, pasak jo žmonos Pompėjos Plotinos, prieš pat mirtį Trajanas paskyrė Hadrianą imperatoriumi. Trajano žmona ir jo draugas Licinijus Sura buvo palankiai nusiteikę Hadriano atžvilgiu, ir jis galėjo būti jiems dėkingas už savo įpėdinystę.
Kelionės ir valdymo stilius
Valdymo metu Hadrianas keliavo beveik po visas imperijos provincijas — jis norėjo tiesiogiai stebėti administraciją, sienas ir infrastruktūrą. Hadrianas daug laiko praleido su kariuomene: paprastai dėvėjo karinę aprangą, vakarieniavo bei miegojo tarp karių. Jis įsakė griežčiau rengti karinius mokymus ir pratybas ir net naudojo melagingus pranešimus apie užpuolimą, kad kariuomenė būtų budri. Nepaisant to, visoje imperijoje karinė veikla jo valdymo metu nebuvo intensyvi — Hadrianas rinkosi konsolidaciją, o ne nuolatinį plėtimąsi.
Karinė politika ir sienos
Hadriano laikais buvo sustiprintas sienų ir frontų įtvirtinimas: labiausiai žinoma jo iniciatyva — Hadriano siena, žymėjusi šiaurinę romėnų teritorijos Britanijoje ribą. Sienos bei pasienio įtvirtinimų sistema (limes) tapo svarbia strategine priemone saugoti imperiją nuo vietinių genčių šturmų ir palaikyti tvarką pasienyje. Tapęs imperatoriumi, Hadrianas pasitraukė iš Trajano užkariavimų Mesopotamijoje ir Armėnijoje ir net svarstė galimybę atsisakyti Dakijos. Vėlesnėse savo valdymo metų stadijose jis sutelkė dėmesį į sienų tvirtinimą ir vidaus stabilumą.
Architektūra, menas ir kultūra
Hadrianas buvo išskirtinis humanistas bei graikų kultūros mylėtojas. Jis siekė, kad Atėnai taptų imperijos kultūros sostine ir rėmė daug statybų ten bei kitur. Romoje Hadrianas atnaujino ir pastatė svarbius statinius:
- Panteonas — sakoma, kad dabartinį kupolinį Panteoną rekonstruoti arba užbaigti pavedė Hadrianui apie 126 m.; tai vienas geriausiai išsilaikiusių antikos architektūros pavyzdžių;
- Veneros ir Romos šventykla (Temple of Venus and Rome) — didelė šventykla Romoje, kurią taip pat sieja su Hadriano rėmimu;
- Hadriano vila netoli Tiburo (dab. Villa Adriana Tivolyje) — prabangi rezidencija su sodais, fontanais ir architektūrinėmis imituotomis miesto dalimis;
- Hadriano mauzoliejus Romoje — vėliau žinomas kaip Castel Sant'Angelo, buvęs imperatoriaus kapas ir reprezentacinis pastatas.
Be didelių statybų, Hadrianas rėmė meną, literatūrą ir mokslą, samdė architektus bei meistrus iš visos imperijos ir dievino helenistinę kultūrą.
Administracija ir teisė
Hadrianas stengėsi suvienodinti ir sutvarkyti administraciją: jis tobulino provincijų valdymo tvarką, skyrė pareigas patikimiems administracijos darbuotojams ir rengė teisines normatyvines nuostatas. Jo vardu išliko gausybė reskriptų (teisminių atsakymų), kurie rodo, kad imperatorius aktyviai sprendė teisinius ir administracinius klausimus. Šios reformos padėjo racionalizuoti finansus ir valdymą bei sumažinti vietinės korupcijos galimybes.
Religija, Antinijas ir Judėjos sukilimas
Hadrianas turėjo sudėtingus santykius su įvairiomis religijomis: jis skatino kultūros sintezę, bet kai kuriose srityse įsikišė griežčiau. Jo valdymo pabaigoje kilo Bar Kochbos sukilimas Judėjoje (132–136 m.), kurį galiausiai slopino romėnai. Po sukilimo provincija pervadinta Sirijos Palaestina. Taip pat žinoma Hadriano asmeninė istorija su jaunu graiku Antiniju — šis jaunuolis mirė Nilo upėje, o Hadrianas jį deificavo ir įkūrė paminklus jo garbei; Antinijus tapo viena iš labiausiai aptarinėtų figūrų Hadriano asmeniniame gyvenime.
Įpėdinystė ir mirtis
136 m., sergantis Hadrianas savo įpėdiniu priėmė Liucijų Aelį, bet šis po dvejų metų staiga mirė. 138 m. Hadrianas pažadėjo įsivaikinti AntoninąPijų, jei šis savo ruožtu įsivaikins Marką Aurelijų ir Aelijaus sūnų Liucijų Verą kaip galimus savo įpėdinius. Antoninas sutiko, ir netrukus Hadrianas mirė savo viloje netoli Tiburo. Jo mirtis pradėjo naują laikotarpį, kuriame dominavo vadinamieji „penki geri imperatoriai“.
Paveldas
Hadriano palikimas yra daugialypis: jis paliko įspūdingų statinių visoje imperijoje, sutvarkytą sienų sistemą, administracines reformas ir literatūrinį bei kultūrinį paveldą, ypač helenizmo sklaidą Romos pasaulyje. Jo sprendimas konsoliduoti imperiją ir sutelkti dėmesį į vidaus stabilumą turėjo ilgalaikių pasekmių Romos geopolitikai ir valdymo praktikai.
Pastaba: ši apžvalga stengiasi būti aiški ir prieinama plačiajai auditorijai; apie Hadrianą galima rasti daug papildomos informacijos specializuotuose istorijos šaltiniuose ir archeologiniuose tyrimuose.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Hadrianas?
A: Hadrianas buvo Romos imperatorius nuo 117 iki 138 metų. Jis gerai žinomas dėl to, kad pastatė Hadriano sieną, kuri žymėjo šiaurinę romėnų teritorijos Britanijoje ribą. Romoje jis pastatė Panteoną, Angelo pilį (iš pradžių Hadriano kapą) ir Veneros bei Romos šventyklą. Jis taip pat buvo humanistas ir graikų kultūros mylėtojas visais savo pomėgiais, vienas iš vadinamųjų penkių gerųjų imperatorių.
K: Kur gimė Hadrianas?
Atsakymas: Hadrianas gimė ispanų-romėnų šeimoje, tikriausiai Italikoje (netoli Sevilijos).
K: Kaip Trajanas jį pavadino imperatoriumi?
A: Pasak jo žmonos Pompėjos Plotinos, Trajanas Hadrianą imperatoriumi paskyrė prieš pat mirtį.
K: Ką jis nuveikė savo valdymo metu?
A: Valdymo metu Hadrianas keliavo po beveik visas imperijos provincijas. Jis siekė Atėnus paversti imperijos kultūros sostine ir įsakė ten pastatyti daug šventyklų. Jis taip pat daug laiko praleido su kariuomene ir įsakė sugriežtinti karinius mokymus ir pratybas. Nepaisant šio pomėgio kariuomenei, jam valdant visoje imperijoje karinė veikla buvo menka.
K: Kas buvo Antinas?
A: Antinas buvo paprastas, paprastas jaunuolis, kurį Hadrianas sutiko kelionių metu ir kuris tapo jo mėgstamiausiu ir tikėtinu meilužiu. 130 m. keliaudamas per Egiptą Nilu Antinas nuskendo; gedėdamas dėl šios netekties Hadrianas įkūrė miestą Antinopolį ir paprašė, kad graikai dievintų Antiną.
Klausimas: Kaip jis išsirinko įpėdinį?
A: Valdymo pabaigoje, kai susirgo, Hadrianas įpėdiniu priėmė Liucijų Aelį, bet po dvejų metų staiga mirė; po to jis pažadėjo Antoninui Pijui, kad jei Pijus įpėdiniais priims Marką Aurelijų ir Aelio sūnų Liucijų Verą, tai ir pats Pijus jį priims įpėdiniu, nors tai taip ir neįvyko, nes netrukus mirė viloje netoli Tiburo.
K: Kokiais dar pasiekimais jis žinomas?
A: Be to, kad pastatė tokius statinius kaip Panteonas ar Angelo pilis (iš pradžių vadinta Hadriano kapaviete), dar keletas pasiekimų: pasitraukė iš Trajano užkariavimų Mesopotamijoje ir Armėnijoje ir ketino atsisakyti Dakijos; be to, sustabdė Bar Kochbos sukilimą Judėjoje ir pervadino ją Sirija Palaestina.
Ieškoti