Hadrianas (Publijus Aelijus Hadrianas, 76 m. sausio 24 d. - 138 m. liepos 10 d.) buvo Romos imperatorius 117–138 m. Jo valdymas išsiskyrė rimtu sienų ir administracijos sutvarkymu, dideliu pastatų rėmimu ir ilgais kelionėmis po imperiją.

Biografija ir įsivyraujimas

Hadrianas gimė ispanų-romėnų šeimoje, tikriausiai Italikoje (netoli Sevilijos). Jo pirmtakas Trajanas buvo Hadriano tėvo pusbrolis iš motinos pusės. Trajanas niekada oficialiai nepaskyrė įpėdinio, tačiau, pasak jo žmonos Pompėjos Plotinos, prieš pat mirtį Trajanas paskyrė Hadrianą imperatoriumi. Trajano žmona ir jo draugas Licinijus Sura buvo palankiai nusiteikę Hadriano atžvilgiu, ir jis galėjo būti jiems dėkingas už savo įpėdinystę.

Kelionės ir valdymo stilius

Valdymo metu Hadrianas keliavo beveik po visas imperijos provincijas — jis norėjo tiesiogiai stebėti administraciją, sienas ir infrastruktūrą. Hadrianas daug laiko praleido su kariuomene: paprastai dėvėjo karinę aprangą, vakarieniavo bei miegojo tarp karių. Jis įsakė griežčiau rengti karinius mokymus ir pratybas ir net naudojo melagingus pranešimus apie užpuolimą, kad kariuomenė būtų budri. Nepaisant to, visoje imperijoje karinė veikla jo valdymo metu nebuvo intensyvi — Hadrianas rinkosi konsolidaciją, o ne nuolatinį plėtimąsi.

Karinė politika ir sienos

Hadriano laikais buvo sustiprintas sienų ir frontų įtvirtinimas: labiausiai žinoma jo iniciatyva — Hadriano siena, žymėjusi šiaurinę romėnų teritorijos Britanijoje ribą. Sienos bei pasienio įtvirtinimų sistema (limes) tapo svarbia strategine priemone saugoti imperiją nuo vietinių genčių šturmų ir palaikyti tvarką pasienyje. Tapęs imperatoriumi, Hadrianas pasitraukė iš Trajano užkariavimų Mesopotamijoje ir Armėnijoje ir net svarstė galimybę atsisakyti Dakijos. Vėlesnėse savo valdymo metų stadijose jis sutelkė dėmesį į sienų tvirtinimą ir vidaus stabilumą.

Architektūra, menas ir kultūra

Hadrianas buvo išskirtinis humanistas bei graikų kultūros mylėtojas. Jis siekė, kad Atėnai taptų imperijos kultūros sostine ir rėmė daug statybų ten bei kitur. Romoje Hadrianas atnaujino ir pastatė svarbius statinius:

  • Panteonas — sakoma, kad dabartinį kupolinį Panteoną rekonstruoti arba užbaigti pavedė Hadrianui apie 126 m.; tai vienas geriausiai išsilaikiusių antikos architektūros pavyzdžių;
  • Veneros ir Romos šventykla (Temple of Venus and Rome) — didelė šventykla Romoje, kurią taip pat sieja su Hadriano rėmimu;
  • Hadriano vila netoli Tiburo (dab. Villa Adriana Tivolyje) — prabangi rezidencija su sodais, fontanais ir architektūrinėmis imituotomis miesto dalimis;
  • Hadriano mauzoliejus Romoje — vėliau žinomas kaip Castel Sant'Angelo, buvęs imperatoriaus kapas ir reprezentacinis pastatas.

Be didelių statybų, Hadrianas rėmė meną, literatūrą ir mokslą, samdė architektus bei meistrus iš visos imperijos ir dievino helenistinę kultūrą.

Administracija ir teisė

Hadrianas stengėsi suvienodinti ir sutvarkyti administraciją: jis tobulino provincijų valdymo tvarką, skyrė pareigas patikimiems administracijos darbuotojams ir rengė teisines normatyvines nuostatas. Jo vardu išliko gausybė reskriptų (teisminių atsakymų), kurie rodo, kad imperatorius aktyviai sprendė teisinius ir administracinius klausimus. Šios reformos padėjo racionalizuoti finansus ir valdymą bei sumažinti vietinės korupcijos galimybes.

Religija, Antinijas ir Judėjos sukilimas

Hadrianas turėjo sudėtingus santykius su įvairiomis religijomis: jis skatino kultūros sintezę, bet kai kuriose srityse įsikišė griežčiau. Jo valdymo pabaigoje kilo Bar Kochbos sukilimas Judėjoje (132–136 m.), kurį galiausiai slopino romėnai. Po sukilimo provincija pervadinta Sirijos Palaestina. Taip pat žinoma Hadriano asmeninė istorija su jaunu graiku Antiniju — šis jaunuolis mirė Nilo upėje, o Hadrianas jį deificavo ir įkūrė paminklus jo garbei; Antinijus tapo viena iš labiausiai aptarinėtų figūrų Hadriano asmeniniame gyvenime.

Įpėdinystė ir mirtis

136 m., sergantis Hadrianas savo įpėdiniu priėmė Liucijų Aelį, bet šis po dvejų metų staiga mirė. 138 m. Hadrianas pažadėjo įsivaikinti AntoninąPijų, jei šis savo ruožtu įsivaikins Marką Aurelijų ir Aelijaus sūnų Liucijų Verą kaip galimus savo įpėdinius. Antoninas sutiko, ir netrukus Hadrianas mirė savo viloje netoli Tiburo. Jo mirtis pradėjo naują laikotarpį, kuriame dominavo vadinamieji „penki geri imperatoriai“.

Paveldas

Hadriano palikimas yra daugialypis: jis paliko įspūdingų statinių visoje imperijoje, sutvarkytą sienų sistemą, administracines reformas ir literatūrinį bei kultūrinį paveldą, ypač helenizmo sklaidą Romos pasaulyje. Jo sprendimas konsoliduoti imperiją ir sutelkti dėmesį į vidaus stabilumą turėjo ilgalaikių pasekmių Romos geopolitikai ir valdymo praktikai.

Pastaba: ši apžvalga stengiasi būti aiški ir prieinama plačiajai auditorijai; apie Hadrianą galima rasti daug papildomos informacijos specializuotuose istorijos šaltiniuose ir archeologiniuose tyrimuose.