Imprintingas (įspaudimas) — ankstyvasis instinktyvus mokymasis

Imprintingas (įspaudimas) — ankstyvasis instinktyvus mokymasis: supraskite kritinį laikotarpį, kaip formuojasi prisirišimas paukščiams ir vaikams, Lorenco atradimai ir praktika.

"Imprinting" - tai etologijoje ir psichologijoje vartojamas terminas, apibūdinantis ypatingą automatinio mokymosi tipą. Imprintingas paprastai vyksta ankstyvame organizmo gyvenime, per vadinamąjį kritinį arba jautrų laikotarpį, kai gyvūnas ypač jautriai reaguoja į tam tikrus dirgiklius ir lengvai juos „įsispaudžia“.

Kas tai yra ir kaip veikia

Imprintingas — tai formos mokymasis, kurį iš dalies lemia paveldėtas instinktas. Per šį procesą gyvūnas fiksuoja tam tikrą pirmą ar ankstyvą dirgiklį (pavyzdžiui, judantį objektą, garsą ar kvapą) ir įgyja ilgalaikę prieraišumo ar atpažinimo reakciją. Imprintingas dažnai vyksta labai greitai ir kartais būna beveik negrįžtamas — tai skiria jį nuo vėlesnio asociatyvaus mokymosi ar klasikinio kondicionavimo.

Formos ir funkcijos

Pagrindinės imprintingo formos:

• Filialinis (parental) imprintingas — jaunikliai įsidėmi tėvus ar jų požymius, kad išliktų šalia jų ir gautų priežiūrą. Tai akivaizdu paukščių, pavyzdžiui, antims ir žąsims, jaunikliams po išsiritimo sekančioms tėvų pėdomis.
• Seksualinis imprintingas — jauni individai įsidėmi suaugusiųjų požymius, kurie vėliau lemia partnerio pasirinkimą.
• Vietos arba migracinis imprintingas — jaunikliai prisimena gimtąją vietą ar migracijos maršrutą, kas svarbu paukščių migracijai ir grįžimui į lizdines vietas.

Pagrindinė imprintingo funkcija — užtikrinti jauniklių išlikimą (likti šalia globėjų, gauti maisto ir apsaugos) bei formuoti socialinius ir reprodukcinius ryšius ateityje.

Istorija ir tyrėjai

Pirmą kartą apie naminių viščiukų elgseną, primenančią imprintingą, pranešė XIX a. biologas mėgėjas Douglasas Spaldingas. Vėliau fenomenu susidomėjo ankstyvieji etologai: Oskaras Heinrothas, o jo pasekėjas Konradas Lorenzas ir Niko Tinbergenas jį plačiai tyrinėjo ir populiarino. Lorenzas plačiai iliustravo filialinį imprintingą: inkubatoriuje išsiritusios žąsys per 13–16 valandų buvo linkusios atsispausti ant pirmojo tinkamo judančio dirgiklio, kurį pamatydavo — kartais tuo būdavo pats Lorenzas arba jo batai. Nuotraukose jis dažnai matomas sekamas būrio žąsų, kurios buvo ant jo atsispaudusios.

Pavyzdžiai ir taikymas

Geriausiai žinomi pavyzdžiai yra paukščiai: antys ir žąsys seka pirmą pamatytą judantį objektą. Tačiau imprintingo atpažinimo mechanizmai aptinkami ir kituose taksonuose — kai kuriose žinduolių rūšyse, žuvyse bei vabzdžiuose. Vaiko raidos literatūroje terminas kartais vartojamas, kai kalbama apie ankstyvąsias prieraišumo ir tapatumo formas; pripažįstama, kad kūdikis jau įsčiose gali pradėti atpažinti savo tėvų balsus, tačiau žmogaus elgesio formavimąsi daug dažniau apibūdina prieraišumo teorijos (pvz., John Bowlby), o ne griežtas biologinis imprintingas.

Praktinėse srityse imprintingas turi svarbių taikymų: gamtosaugos programose, perkeliant jauniklius ar perkuriant elgsenos šablonus (pvz., mokant paukščius migracijos kelių naudojant lydinčius orlaivius). Pavyzdžiui, filme "Sparnuota migracija" (Le Peuple Migrateur) demonstruojama, kaip paukščiai prisimena vedlius, kurie vilkėjo geltonas liemenes ir nuolat garsiai signalizavo, o vėliau buvo mokomi skristi kartu su įvairiais orlaiviais.

Skirtumai nuo kitų mokymosi formų

Imprintingas skiriasi nuo klasikinio ir operantinio kondicionavimo tuo, kad:

• vyksta per ribotą jautrų laikotarpį;
• formuojama stipri, dažnai ilgalaikė prieraišumo ar atpažinimo reakcija;
• dažnai turi įgimtinį komponentą ir mažesnį sąlyginių asocijacijų poveikį.

Neurobiologinė perspektyva

Modernūs tyrimai aiškina, kad imprintingo atmintis remiasi konkrečių smegenų sričių modifikacija ir sinaptinėmis permainomis. Vištų ir kiškių modeliuose identifikuotos sritys, kuriose kinta neuronų aktyvumas po įsidėmėjimo, taip pat dalyvauja tam tikri neurotransmiteriai ir receptorių sistemos (pvz., NMDA receptoriai). Tačiau mechanizmai gali skirtis tarp rūšių, todėl daug kas vis dar tiriama.

Ribotumai ir etinės pastabos

Nors imprintingas yra naudingas išlikimui, jis gali sukelti problemų žmogaus įsikišimo atvejais — pavyzdžiui, perkeldami jauniklius ar užaugindami laukinius gyvūnus šalia žmonių, galime sukelti nepalankų imprintingą ant žmonių, o tai apsunkina vėlesnį grąžinimą į gamtą. Dėl to gamtosaugos programose taikomi specialūs metodai (ribotas kontaktas su žmonėmis, naudojami modeliai ar garso imitacijos), kad būtų užtikrintas tinkamas elgesio mokymas.

Išvados

Imprintingas yra specifinė ankstyvą gyvenimo laikotarpį apimanti mokymosi forma, kuriai būdingas greitas, dažnai permanentinis prieraišumo ar atpažinimo susidarymas. Jį lemia instinktainės polinkio ir aplinkos sąveika. Nors jis labiausiai žinomas paukščių atvejais, principai turi platesnį poveikį biologijai, elgsenos mokslams ir gamtosaugos praktikoms.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra atspaudai?

K: Kokie yra kai kurie imprintingo pavyzdžiai?

K: Kaip veikia imprintingas?

Klausimas: Ar įskiepijimas yra nuolatinis?

K: Ar yra kokių nors pavojų, susijusių su imprintingu?

Klausimas: Ar žmonėms galima įskiepyti?

Paieška pagal raidę