"Apollo 13" buvo septintoji NASA projekto "Apollo" misija ir trečioji pilotuojama mėnuleigio misija. Skrydžiui vadovavo Džimas Lovelas. Kiti laive buvę astronautai buvo Džekas Svigertas ir Fredas Haisas. Misija startavo 1970 m. balandžio 11 d. iš Kennedy kosminės stoties (Cape Canaveral) ir iš pradžių buvo suplanuota kaip dar viena vykdomoji skrydis, skirtas nusileidimui Mėnulyje bei jo tyrimams.

Orlaivis buvo sėkmingai paleistas į Mėnulį, tačiau praėjus dviem dienoms po paleidimo sprogo sugedęs deguonies bakas, o tarnybinis modulis buvo pažeistas, todėl dingo deguonis ir elektros energija. Buvo labai didelė tikimybė, kad astronautai žus dar nespėję grįžti į Žemę. Jiems labai trūko deguonies. Deguonis naudojamas ne tik kvėpuoti; "Apollo" erdvėlaiviuose jis buvo naudojamas įrenginyje, vadinamame kuro elementu, elektros energijai gaminti. Taigi jie taupė likusį orą išjungdami beveik visą savo elektros įrangą, pavyzdžiui, šildytuvus. Erdvėlaivyje pasidarė labai šalta. Eksplozija įvyko maždaug praėjus kelioms dešimtims valandų po starto; išsamią avarijos priežastį vėliau nustatė tyrimas — tai buvo susiję su deguonies bako izoliacijos ir šildytuvo problemomis, atsiradusiomis dar prieš skrydį vykdant prevencinius darbus ir bandymus.

Kad išliktų gyvi, astronautai taip pat turėjo persikelti į "Apollo" Mėnulio modulį ir paversti jį savotiška gelbėjimosi valtimi. Mėnuleigis (LM) turėjo savus deguonies ir elektros išteklius, tačiau jie buvo skaičiuojami ir pritaikyti dviejų astronautų pobūdžio darbams trumpam nusileidimui — dabar jame turėjo būti trys žmonės kelias dienas. Todėl reikėjo griežtai taupyti energiją, vandenį ir kitus išteklius.

Kaip astronautai ir Žemės komanda suvaldė avariją

Situaciją sprendė ne tik įgula erdvėlaivyje, bet ir automatinės bei rankinės procedūros, kurias paruošė ir nuolat koregavo misijos valdymo centras. Vienas garsiausių momentų — pranešimas į Žemę: "Houston, we've had a problem." (iš pradžių ištarė Džekas Svigertas, vėliau kartojo Džimas Lovelas), signalizavo apie rimtą gedimą.

Kad grąžintų kapitonus į Žemę, buvo priimti ir įvykdyti sudėtingi sprendimai:

  • naudoti Mėnulio modulį kaip laikinuosius gyvenamosios dalies ir variklių šaltinius (LM veikė kaip gelbėjimosi valtis);
  • vykdyti trajektorijos korekcijas, naudojant LM variklius ir valdymo sistemas, nes tarnybinio modulio variklis tapo nepatikimas;
  • spręsti anglies dioksido perteklių problemą — komandai ir Žemės kontrolieriams teko improvizuoti adapterį, leidžiantį naudoti komandinės dalies (CM) ličio hidroksido filtrų kasetes LM atliekoms, tam pasitelkiant plėvelę, popierių, lipnią juostą ir kitus lengvai prieinamus daiktus; šis sprendimas išgelbėjo įgulą nuo CO2 apsinuodijimo.

Dėl energijos taupymo ir šokinio perjungimo procedūrų kabinoje tapo labai šalta: įgula nakvodavo, vilkėjo papildomus drabužius ir patalpino įrangą taip, kad maksimaliai sumažintų šilumos nuostolius. Viena iš rimčiausių baimių buvo, jog dėl stipraus atšalimo gali sugesti parašiutų baterijos, nes būtent jos iššaudo sprogstamuosius užtaisus, paleidžiančius parašiutus.

Grįžimas į Žemę ir gelbėjimas

Kai jie artėjo prie Žemės, nebuvo tikri, kad jų parašiutai, reikalingi vadavietės moduliui sulėtinti, suveiks. Parašiutus išmetė nedideli sprogstamieji užtaisai, kuriuos iššaudė baterijos. Dėl šalčio baterijos galėjo sugesti, tokiu atveju parašiutai būtų nesuveikę, o vadavietės modulis būtų taip greitai atsitrenkęs į vandenyną, kad visi jame esantys žmonės būtų žuvę.

Visgi galutiniai patikrinimai ir sėkmingas užtaisų veikimas leido parašiutams atsidaryti, ir vėliau vadavietės modulis saugiai nusileido į Ramųjį vandenyną 1970 m. balandžio 17 d. Įgula buvo išgelbėta JAV laivo povandeninio desanto (recovery ship) pagalba — jį paėmė jūrų laivyno laivas, kuris ir perdavė astronautus sveikus, nors išsekusius ir sušalusius.

Pasekmės ir pamokos

  • Po incidento atliktas išsamus tyrimas nustatė technines klaidas ir procedūrines spragas; tai paskatino deguonies bakų, jų izoliacijos ir šildymo sistemų pakeitimus bei griežtesnius bandymų reikalavimus prieš startą.
  • NASA pritaikė daug saugumo patobulinimų ir procedūrų mokymų, kad ateityje būtų geriau pasiruošta ekstremalioms situacijoms.
  • Apollo 13 misija dažnai minima kaip pavyzdys, kai komanda ir skrydžių kontrolė dirbo kartu, improvizavo ir priėmė kritinius sprendimus — todėl misija kartais vadinama „sėkminga nesėkme“ (angl. “successful failure”) — nors mėnuleigio nusileidimo nebuvo, žmogiškosios gyvybės pavyko išsaugoti.

Apollo 13 paliko svarbią pamoką kosminių misijų saugos ir operacijų valdyme: net gerai paruoštose programose įmanomi nenumatyti gedimai, bet tinkama koordinacija, procedūrų lankstumas ir kūrybiškas mąstymas gali išgelbėti gyvybes.