Giminių atranka
Giminių atranka arba giminių altruizmas yra natūralios atrankos forma. Kai kurie gyvūnai bendradarbiauja su giminaičiais, net jei dėl to rizikuoja patys. Klasikinis pavyzdys - žinduolių šeimyninis gyvenimas arba kolonijiniai vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės.
Daugelis žinduolių ir paukščių skleidžia pavojaus signalus, kad įspėtų kitus apie pavojų. Kiti paukščiai bendradarbiauja atlikdami užduotis, pavyzdžiui, krūmokšniai padeda vieni kitiems statyti lizdus. Visais šiais atvejais, kai gyvūnai bendradarbiauja, kyla klausimas, ar jie patys turi biologinės naudos. Dabar jau aišku, kad naudos yra, jei gyvūnai yra artimai susiję. Taip yra todėl, kad giminingi organizmai turi (tam tikru mastu) bendrą genetinį paveldą.
Pirmieji apie šią sąvoką 1930 m. rašė R. A. Fisheris, o 1955 m. - J. B. S. Haldane'as, tačiau iš tikrųjų šią sąvoką formalizavo W. D. Hamiltonas. Tikrąjį giminingos atrankos terminą tikriausiai sukūrė Džonas Meinardas Smitas (John Maynard Smith), rašydamas:
"Šiuos procesus vadinsiu giminės atranka ir grupės atranka. Giminystės atranką aptarė Haldane'as ir Hamiltonas... Kalbėdamas apie gimininę atranką, turiu omenyje savybių, palankių nukentėjusio individo artimų giminaičių išgyvenimui, evoliuciją.
Bendradarbiaudami giminaičiai daro įtaką vienas kito tinkamumui. Vykstant natūraliajai atrankai, genų, kurie gerina individų tinkamumą, dažnumas didėja. Genai, mažinantys individų fizinį pajėgumą, taps reti.
Tačiau elgesys, kuris didina giminaičių gerovę, bet mažina veikėjo gerovę, vis dėlto gali būti dažnesnis. Giminaičiai pagal apibrėžimą turi daug tų pačių genų. Tai yra pagrindinis giminių atrankos teorijos principas. Remiantis šia teorija, padidėjęs giminaičių tinkamumas gali su kaupu kompensuoti pagalbininkų (elgesį demonstruojančių individų) tinkamumo praradimą.
Tai specialus bendresnio modelio, vadinamo visa apimančiu tinkamumu, atvejis.
Hamiltono lygtis
Hamiltono lygtis nusako, ar pagalbos elgesio genas paplis populiacijoje, ar ne. Genas išplis, jei rxb bus didesnis už c:
r b > c {\displaystyle rb>c\ } 
kur:
- c {\displaystyle c\ }
yra pagalbininko reprodukcinės išlaidos, - b {\displaystyle b\ }
- reprodukcinė nauda gavėjui, ir - r {\displaystyle r\ }
yra tikimybė, kad individai turi altruistinį geną, viršijanti populiacijos vidurkį - "giminystės laipsnis".
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra giminių atranka?
A: Giminystės atranka arba giminystės altruizmas yra natūralios atrankos forma, kai kai kurie gyvūnai bendradarbiauja su savo giminaičiais, net jei tai kelia pavojų jiems patiems.
K: Kas pirmasis parašė apie šią koncepciją?
A.: R. A. Fišeris pirmą kartą apie giminingos atrankos sąvoką rašė 1930 m., o J. B. S. Haldane'as - 1955 m., tačiau tik W. D. Haldane'as pristatė giminingos atrankos sąvoką. Hamiltonas įformino šią sąvoką.
K: Koks yra giminingos atrankos pavyzdys?
Atsakymas: Giminystės atrankos pavyzdys - žinduolių šeimyninis gyvenimas arba migruojančių vabzdžių, pavyzdžiui, skruzdėlių, gyvenimas, kai jie perspėja kitus apie pavojų arba bendradarbiauja atlikdami užduotis, pavyzdžiui, padėdami vieni kitiems statyti lizdus.
K: Kaip vyksta giminės atranka?
Atsakymas: Giminių atranka veikia taip, kad individai elgiasi taip, jog pagerina savo artimų giminaičių tinkamumą, o tai gali daugiau nei kompensuoti jų pačių patiriamus tinkamumo praradimus.
Klausimas: Kaip manote, kokį terminą sukūrė Johnas Maynardas Smithas, kalbėdamas apie giminių atranką?
A: Tikrąjį terminą "giminių atranka" tikriausiai sukūrė Johnas Maynardas Smithas, kai apie tai rašė.
K: Kaip natūralioji atranka veikia genus, susijusius su giminaičių fizinę formą gerinančiu elgesiu?
Atsakymas: Natūraliojoje atrankoje didėja genų, didinančių individų tinkamumą, dažnis, o genų, mažinančių individų tinkamumą, dažnis mažėja, tačiau elgesys, didinantis giminaičių tinkamumą, bet mažinantis veikėjo tinkamumą, vis tiek gali dažnėti, nes giminingi organizmai turi daug panašių genų (vadinamasis giminingumas).
