"Pulko duktė" (pranc. La fille du régiment) - dviejų veiksmų komiška opera. Libretą prancūzų kalba parašė Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges ir Jean-François Bayard. Muziką sukūrė Gaetano Donizetti. Operą išgarsino tenoro arija "Ah! mes amis, quel jour de fête!". Joje skamba devyni aukšti cis. Pirmą kartą opera buvo parodyta 1840 m. vasario 11 d. Paryžiaus operoje "Opéra-Comique", Salle de la Bourse. Metropoliteno operoje ji buvo atlikta 1902-2003 m. Marijos vaidmuo buvo mėgstamas Jenny Lind.

Siužetas (trumpai)

Opera pasakoja apie merginą vardu Marija (fr. Marie), kuri vaikystėje buvo rastas mūšio lauke ir užauginta pulke kaip jų „dukra“. Ji užaugo kartu su kareiviais, žaismingai ir drąsiai prisitaikydama prie kariško gyvenimo. Siužeto centre – jos meilė jaunam vyriškiui Tonio, pulko nariui, kuris trokšta būti šalia Marijos. Įvyksta posūkis, kai atsiranda kilmingoji ponia, teigianti, kad Marija iš kilmingos giminės, ir bando atskirti ją nuo pulko. Konfliktas tarp pareigos, meilės ir socialinės padėties sprendžiamas komiškai ir širdingai, kaip įprasta opéra-comique žanro tradicijai.

Personažai ir muzikiniai epizodai

  • Marija (Marie) – pagrindinė moteriška partija (sopranas): smagu, gyvybinga, turi lyrinių bei bravūrinių momentų.
  • Tonio – jaunas vyras (tenoras): įsimylėjęs Mariją; jam priklauso garsioji tenoro arija "Ah! mes amis...", kurioje išryškėja bravūrinė tenorų technika (žymimi daugybė aukštų natų, tarp jų ir cis).
  • Sulpicė (Sulpice) – seržantas (boso arba baritono partija): komiškas, bet šiltas pulko tėviškumo atstovas.
  • Marquis/Marquise de Berkenfield – kilmingasis(ė), kurio(ios) įsikišimas pakreipia siužetą.
  • Kiti: karininkai, pulko kariškis, choras – svarbūs dramatiškiems ir šmaikštiems ansambliams.

Muzikinės savybės ir žanras

„Pulko duktė“ yra tipinė Donizetti bel canto epochos opéra-comique: muzika pasižymi skaidriomis, melodingomis partijomis, akcentuoto solinio dainavimo technikos (trilijos, ornamentiškumas) ir gyvais ansambliais. Specifinis žanro bruožas – perteikti dialogus per kalbą (spoke dialogue), o ne vienu kartu per recitativą, todėl spektaklis dažnai dera operos ir teatro elemento. Operos populiariausias numeris – tenoro arija su daugybe aukštų cis natų, kuri tapo įprasminančia bravūrine scena daugeliui tenorų karjerų.

Istorija, premjera ir atlikimai

Premjera įvyko 1840 m. Paryžiaus „Opéra-Comique“ scenoje ir opera netruko susilaukti populiarumo dėl gyvo siužeto, melodijų ir komiško tono. Per XIX a. ir XX a. du šimtmečius kūrinys buvo reguliariai statomas Europos ir Amerikos teatruose. Daugelis žymių dainininkų prisidėjo prie operos populiarinimo, o Marijos vaidmuo ypač tiko sopranams, gebantiems derinti lengvumą ir sceniškumą (kaip minėta – jį mėgo ir atliko Jenny Lind).

Atlikimai, įrašai ir reikšmė scenoje

„Pulko duktė“ išliko repertuare tiek tradiciniuose, tiek moderniuose statymuose: ji siūlo charizmatiškas partijas solistams, ryškų choro vaidmenį ir galimybę režisūrinei kūrybai (komiškos situacijos, karo ir kasdienio gyvenimo kontrastai). Yra daug istorinių ir šiuolaikinių įrašų, tiek pilnų operos įrašų, tiek solinių numerių – ypač tenoro arijos. Dėl savo lengvo tono ir publikai patrauklių scenų opera dažnai tampa tarp dažnai inscenizuojamų komiškų kūrinių operos sezonuose.

Ką vertėtų žinoti žiūrovui

  • Spektaklio trukmė paprastai siekia apie 2 valandas (su pertrauka), priklausomai nuo inscenizacijos.
  • Originali kalba – prancūzų; dažnai pasitaiko atlikimų su subtitrais arba vertimais į vietines kalbas.
  • Opera tinka žiūrovams, mėgstantiems lengvesnį, humoristišką repertuarą su gražiomis bel canto partijomis.

„Pulko duktė“ išlieka vienu žymiausių Donizetti kūrinių, derinančiu muzikinį virtuoziškumą, šiltą humoro pojūtį ir aštuoniolikinės bei devyniolikto amžiaus operos tradicijų žavesį.