Lamarkizmas (dar vadinamas Lamarko evoliucija) yra viena iš istorinių evoliucijos aiškinimo hipotezių. Jos esmė – manyti, kad organizmai per savo gyvenimą įgyja tam tikras savybes (dėl aplinkos poveikio, naudojimo ar neginčijamo neigimo) ir tas įgytas savybės gali būti perduodamos palikuonims. Šiandien Dominuoja evoliucijos teorija remiasi Čarlzo Darvino idėjomis ir populiariai jas paaiškina natūraliosios atrankos mechanizmas, tačiau Lamarkizmas išlieka svarbus istorinis žingsnis evoliucijos teorijos raidoje. Daugiau apie evoliucijos apibrėžimą žr. evoliuciją ir apie hipotezių reikšmę – hipotezę.

Pagrindinės Lamarko idėjos

Lamarko modelyje išskiriamos dvi pagrindinės nuostatos:

  • Naudojimo ir nenaudojimo principas: organai ar kūno dalys, kuriuos organizmas dažnai naudoja, stiprėja ir išsivysto; priešingai, nenaudojamos dalys nyksta.
  • Įgytų savybių paveldėjimas: tai, ką individas įgauna per gyvenimą (pvz., raumenų išsivystymas, sužeidimai ar kitokie anatominiai pokyčiai), gali būti perduodama jo palikuonims.

Pavyzdžiai

Lamarkas kaip iliustraciją pateikė žinomą pavyzdį su žirafomis. Jis teigė, kad protėviai turėjo trumpesnius kaklus, bet dėl būtinybės pasiekti aukštus lapus suaugusieji "ištempė" kaklus, o ši įgyta savybė vėliau paveldėta palikuonių. Kitais populiariais pavyzdžiais istorijoje pateikiami: kalviaus rankos patobulėjimas dėl darbo arba ilgų kaušelių išsivystymas naudojantis tam tikra funkcija. Šie pavyzdžiai gerai atspindi idėją, kad gyvenimo patirtis formuoja palikuonių ypatybes.

Lamarkizmo kilmė ir autoriai

Jeanas-Baptiste'as de Lamarckas suformulavo šioms idėjoms būdingą teorinį modelį XVIII–XIX a. sandūroje. Jis dalinai rėmėsi Erazmo Darvino, Čarlzo Darvino senelio, mintimis apie organizmų kaitą per laiką. Lamarkas pirmasis sistemingai bandė paaiškinti organizmų prisitaikymą ir kilmę remdamasis vidaus jėgomis ir naudojimo/nenaudojimo principu.

Darvino ir Mendelio vaidmuo

Nors Darvinas nepatvirtino įgytų savybių perduodamumo kaip pagrindinio evoliucijos variklio, jis savo teorijoje paliko galimybę tam tikroms paveldėjimo formoms. Darvino pagrindinis mechanizmas – natūrali atranka – grindžiamas tuo, kad palankios savybės padidina individų išgyvenamumą ir dauginimosi sėkmę, todėl per kartas keičiasi alelių ir savybių pasiskirstymas populiacijoje. Geriau prisitaikiusios formos vidutiniškai palieka daugiau palikuonių, o per kartas tai lemia rūšių pokyčius.

Vėlesni Mendelio atradimai suteikė aiškesnį paveldimumo mechanizmą: Gregoras Mendelis ir jo paveldėjimo taisyklės paaiškino, kaip alelės perduodamos nepriklausomai nuo to, ar individas "įgijo" tam tikrą savybę per savo gyvenimą. Šios Mendelio paveldėjimo taisyklės prieštarauja klasikiniam Lamarko hipotezių variantui ir tapo svarbia priežastimi, kodėl Lamarkizmo idėjos prarado mokslinį svorį XIX–XX a. sandūroje.

Kritika ir eksperimentiniai įrodymai prieš Lamarkizmą

  • Trūksta mechanizmo: Lamarkizmas nenumatė genetiškai pagrįsto, stabiliu būdu veikiančio mechanizmo, kuriuo įgytos savybės būtų perduodamos kartoms.
  • Mendelio ir populiacinės genetikos rezultatai: Mendelio dėsniai ir vėlesnė populiacinė genetika rodė, kad paveldimumas vyksta per aleles, o ne per kaupiamus per gyvenimą pokyčius.
  • Eksperimentai: tokie eksperimentai kaip Weismanno miškiniai ir eksperimentai su gyvūnų uodegomis (kai uodegos nupjaunamos per kelias kartas) parodė, kad nupjautų ar įgytų anatominių savybių neperduodama į palikuonis, palaikant idėją apie atskyrą germinalinių (lytinių) ir somatinių ląstelių linijas.

Šiuolaikinė perspektyva

Nors klasikinis Lamarkizmas kaip visuminis evoliucijos paaiškinimas yra atmestas, tam tikros jo idėjos sugrįžta naujesnėje mokslinėje diskusijoje griežčiau apibrėžtomis formomis:

  • Epigenetika: tam tikri epigenetiniai žymenys (pvz., metilinimas) gali keisti genų raišką ir kai kuriais atvejais būti perduodami per kelias kartas, todėl kartais sakoma apie "lamarkizmo atgimimą" epigenetinėje formoje. Tačiau toks perdavimas yra dažnai laikinas ir nenumato klasikinės Lamarko idėjos, kad bet kokia per gyvenimą įgyta savybė sistemingai tapta ląstelių genotipu.
  • „Lamarckiniai“ mechanizmai mikroorganizmų pasaulyje: tam tikri bakterijų imuninių sistemų, pvz., CRISPR, mechanizmai primena Lamarckui būdingą kaupiamųjų „patyrimų“ įrašymą ir perduodamumą, tačiau tai skiriasi nuo žinduolių genų paveldėjimo.
  • Platesnės evoliucijos koncepcijos: dalis evoliucijos teorijos plėtros (pvz., „Extended Evolutionary Synthesis“) aptaria papildomas paveldimumo sritis — kultūrinį paveldėjimą, epigenetinį perdavimą, fenotipų konstrukciją ir pan. — bet tai nėra grįžimas prie originalaus Lamarkizmo kaip vienintelio aiškinimo.

Poveikis ir palikimas

Lamarkizmas turi svarbią istorinę reikšmę: jis padėjo formuoti idėją, kad rūšys keičiasi per laiką ir kad reikia ieškoti mechanizmų šiems pokyčiams. Nors mokslas nuo tada smarkiai pažengė ir daugeliu atžvilgių paneigė Linackizmo aiškinimus, Lamarko vardas ir toliau minimas diskusijose apie paveldimumą ir evoliucijos mechanizmus.

Santrauka: Lamarkizmas — istorinė evoliucijos hipotezė, teigianti, kad įgytos savybės perduodamos palikuonims. Ji padėjo formuoti evoliucijos mąstymą, bet kritikuojama dėl trūkstamo genetinio mechanizmo ir prieštaravimų Mendelio genetikai. Šiuolaikiniai atradimai (pvz., epigenetika) parodė, kad kai kurie įgytų pokyčių perdavimo reiškiniai yra sudėtingesni nei manyta anksčiau, tačiau tai nereiškia grįžimo prie klasikinio Lamarkizmo.