Las Meninas: Velaskeso 1656 m. paveikslas — paslaptys ir analizė

Las Meninas: Velaskeso 1656 m. šedevras Prado — gilus paslapčių ir kompozicijos analizės gidas, atskleidžiantis žvilgsnių žaidimą, simboliką ir karališkąją paslaptį.

"Las Meninas" - ispanų tapytojo Diego Velaskeso aliejiniais dažais tapytas paveikslas. Paveikslas kabo Ispanijos sostinėje Madride, Prado muziejuje. Paveikslas nutapytas 1656 m.

Žodis "Menina" reiškia "laukiamoji dama" arba "garbės mergina", t. y. mergina, tarnaujanti karališkajame dvare. Paveiksle yra daugybė detalių, apie jį parašyta daugiau nei apie beveik bet kurį kitą Vakarų paveikslą, nes jis gana sudėtingas. Pavyzdžiui: žmonės ne visada sutaria dėl to, kas į ką žiūri ir kodėl ten stovi.

Kas vaizduojama ir svarbiausios figūros

Paveikslo centre – Ispanijos infanta Margarita Teresė, apsupta savo rūmų aplinkos ir tarnų. Šalia jos stovi kelios meninas (laukiamosios damos), taip pat matomos mažosios rūmų figūros: rūmų nykštukas ir berniukas-svečias, rūmų marškiniuotė (viena iš aukštesnių dvarininkių) bei vyresnysis dvaro pareigūnas tolėliau priešais duris. Kairėje matomas pats Velaskesas su teptuku ir palete, tarsi sustabdytas darbo. Gale, veidrodyje, atsispindi karalius Felipas IV ir karalienė Marija Ana — tai vienas labiausiai aptarinėjamų paveikslo elementų.

Matmenys, technika ir kontekstas

Technika: aliejus ant drobės. Dydis: apie 318 × 276 cm. Laikotarpis: 1656 m., Ispanijos Aukso amžiaus (Baroko) kontekste. Velaskesas tuo metu buvo karališkasis dailininkas ir turėjo aukštą statusą rūmuose.

Kompozicija ir perspektyva

"Las Meninas" išsiskiria sudėtinga erdvine schema ir žiūrovo įtraukiamumu. Paveiksle sujungiama kelios erdvės – pirmasis planas (infanta ir jos tarnai), vidurinis (Velaskesas su drobe) ir gilus fonas (durys, pro kurias stovi palydovas). Veidrodžio refleksija įveda papildomą sluoksnį: karališkos poros atvaizdas suteikia galimybę svarstyti, kas yra paveikslo subjekto tikrasis žiūrovas – mes ar karališkieji asmenys.

Perspektyva ir šviesa pabrėžia gylį: saulės šviesa patenka iš dešinės, apšviečiant Infantą ir palikdama tamsesnius kampus. Durų anga gale veikia kaip vizualinis išlyginimo taškas ir prideda dramatiškumo.

Tapatybės, žvilgsnio ir vaizdavimo klausimai

Paveikslas kelia daug klausimų apie žiūrėjimą ir vaizdavimo hierarchiją. Ar Velaskesas tapo portretą karaliams (kurių atvaizdas veidrodyje), ar – priešingai – jie žiūri į darbą, vykstantį už mūsų nugarų? Ar paveikslas yra įamžinimas realios scenos ar kūrinys apie pats vaizdavimo aktą? Tokios daugiasluoksnės prasmės ir žaidimas tarp tikrovės ir atvaizdo padaro kūrinį labai moderniu net Baroko epochoje.

Simbolika ir socialinė reikšmė

Velaskesas, vaizduodamas save dideliame ir garbingame kontekste, pateikia save ne tik kaip amatininką, bet ir kaip intelektualą bei aukšto rango narys karališkuosiuose rūmuose. Jo buvimas paveiksle (su didele drobe) gali būti suprantamas kaip dailininko statuso deklaracija. Veidrodžio motyvas ir karališkos poros atvaizdas akcentuoja monarchijos kontrolę ir tuo pačiu suteikia paveikslui politinį bei socialinį sluoksnį.

Stilistinės savybės ir įtaka

Velaskeso braižas – ekonomiskas, nuosaikus, su laisvu, tačiau tvirtai valdoma teptuko potėpiu. Šis natūralistiškas, kartais net fotografiškas požiūris vėliau paveikė daugelį menininkų. "Las Meninas" dažnai minimas kaip vienas įtakingiausių Vakarų tapybos kūrinių; jį tyrinėjo ir interpretavo tokių menininkų kaip Goya, Manet ir Picasso palikuonys.

Tyrimai ir interpretacijos

Per šimtmečius šis paveikslas buvo intensyviai analizuojamas: nagrinėta, kur yra žiūrėjimo taškas, ką reiškia veidrodis, kodėl Velaskesas įtraukė save ir kokią rolę atlieka kiekviena scena. Dalis tyrėjų pabrėžia filosofinę temą – santykį tarp meno ir realybės; kiti akcentuoja politinę bei dvarinę simboliką.

Kultūrinė reikšmė ir paveldo apsauga

"Las Meninas" yra Prado muziejaus perlas ir dažnai minimas meno istorijos kursuose visame pasaulyje. Paveikslas gerai išsilaikęs, tačiau, kaip ir visi senieji meistrai, reikalauja periodinės konservacijos ir studijų, kad būtų užtikrintas jo ilgalaikis išsaugojimas.

Išvados

"Las Meninas" – ne tik portretas ar rūmų žanro scena. Tai daugiasluoksnis kūrinys, kuriame nagrinėjamos meno prigimties, žvilgsnio hierarchijos ir socialinio statuso temos. Jos sudėtinga kompozicija ir abejotinos, žadinančios interpretacijas detalės paverčia šį paveikslą amžinu diskusijų objektu ir vienu iš ryškiausių Velaskeso darbų.

Paveikslo aprašymas

"Las Meninas" vaizduoja didelį Ispanijos karaliaus Filipo IV Madrido rūmų kambarį. Paveiksle vaizduojami keli žmonės, ir mes žinome, kas jie tokie. Vieni žiūri vienas į kitą, kiti žiūri iš paveikslo į žiūrovą (asmenį, kuris žiūri į paveikslą).

Viduryje stovi infantė Margarita (princesė, karaliaus ir karalienės duktė). Ji turi dvi tarnaites, po vieną iš abiejų pusių, palydovę, asmens sargybinį, du nykštukus ir šunį. Velaskesas taip pat nutapė save, stovintį iškart už princesės ir jos palydovų. Jis stovi prie dailininko molberto. Jis akimirkai nustojo tapyti ir žvelgia tiesiai į žiūrovą. Kambario gale yra veidrodis, kuriame matome viršutines karaliaus ir karalienės kūnų puses. Tai reiškia, kad karalius ir karalienė yra žiūrovai, žiūrintys į paveikslą. Tikėtina, kad karalių ir karalienę tapė Velaskesas, tačiau ne visi su tuo sutinka.

Velaskesas savo gyvenimo metais buvo labai garsus. Jis nutapė kelių Ispanijos dvaro karališkųjų asmenų portretus. Pats Pilypas nemėgo būti tapomas senatvėje, tačiau leido Velaskesui jį nutapyti paveiksle "Las Meninas". Jis skyrė Velaskesui specialų kambarį, kuriame šis galėjo tapyti, ir dažnai sėdėdavo bei stebėdavo dailininko darbą jo studijoje.

1734 m. gaisras paveikslą šiek tiek apgadino, todėl dalis paveikslo, įskaitant kairįjį infantės skruostą, buvo pertapyta. Pastaraisiais metais paveikslas prarado dalį spalvos, iš dalies dėl taršos, kurią sukėlė daugybė galerijos lankytojų. Ji buvo išvalyta 1984 m. Kai kurie žmonės manė, kad dėl to paveikslas atrodo kitaip.

"Las Meninose" vaizduojami žmonės yra Velaskeso studijoje karališkuosiuose rūmuose. Paveikslo viduryje esančiai infantei Margaritai (numeris 1 pagrindiniame paveiksle) yra penkeri metai. Vėliau ji ištekėjo už Romos imperatoriaus Leopoldo. Su ja yra dvi laukiančios damos (meninos): doña Isabel de Velasco (2), kuri ruošiasi daryti kunigaikštienei kurtį, ir doña María Agustina Sarmiento de Sotomayor (3), kuri klūpo priešais Margaritą ir siūlo jai atsigerti iš raudonos taurės, arba bucaro, kurią laiko ant auksinio padėklo. Infantės dešinėje stovi du nykštukai: Maribarbola (4) - vokietis ir Nicolas Pertusato (5) - italas. Jis bando pažadinti prie kojų prigludusį šunį. Už jų stovi doña Marcela de Ulloa (6), princesės palydovė, apsirengusi gedulo drabužiais ir kalbasi su asmens sargybiniu (arba gvardiečiu) (7). Nežinome asmens sargybinio vardo.

Dešinėje gale stovi Don José Nieto Velázquezas (8) - karalienės kamerdineris XVI a. šeštajame dešimtmetyje ir karališkųjų gobelenų darbų vadovas, kuris galėjo būti dailininko giminaitis. Nieto pavaizduotas sustojęs, sulenkęs dešinįjį kelį, o jo kojos stovi ant skirtingų laiptelių. Nesame tikri, ką jis daro. Nė vienas iš nuotraukoje esančių žmonių jo nemato. Tik žiūrovas (karalius ir karalienė?) gali.

Pats Velaskesas (9) stovi scenos kairėje, žvelgdamas į išorę pro didelę drobę, pritvirtintą prie molberto. Ant jo krūtinės - raudonas Santjago ordino kryžius, kurį jis gavo tik 1659 m., praėjus trejiems metams po paveikslo užbaigimo. Vėliau jis pridėjo kryžių prie paveikslo.

Ant galinės sienos esančiame veidrodyje atsispindi karaliaus Pilypo IV (10) ir jo karalienės Marianos (11) viršutinės kūno dalys ir galvos. Dauguma žmonių mano, kad juos tapė Velaskesas ir kad juos stebi jų dukra infantė.

Detalė, kurioje pavaizduota Pilypo IV duktė infantė Margarita. Jos kairysis skruostas buvo iš esmės perdažytas po to, kai nukentėjo per 1734 m. gaisrą.


Atstovaujamų asmenų raktas: žr. tekstą

Paieška pagal raidę