William Gardner Smith — Paskutinis iš užkariautojų (1948): romanas apie rasizmą
William Gardner Smitho "Paskutinis iš užkariautojų" (1948) — jautrus romanas apie afroamerikiečių karius, rasizmo iššūkius po karo ir tarprasines meilės bei moralės kovas.
"Paskutinis iš užkariautojų" - 1948 m. afroamerikiečių rašytojo Williamo Gardnerio Smitho romanas. Autorius (1927–1974) buvo tiek prozininkas, tiek žurnalistas, savo kūryboje dažnai nagrinėjęs rasės, egzilio ir amerikietiškos visuomenės kontrastų temas. Romane vaizduojami afroamerikiečių kariuomenės kareiviai, tarnavę JAV okupuotoje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, ir jų santykiai su vietine gyventojų bendruomene bei su kolegomis kareiviais.
Veikėjai ir siužetas
Pagrindinis veikėjas Hejsas Dawkinsas užmezga romaną su baltąja vokiete Ilze. Jų meilės istorija tampa siužetiniu centru, per kurį atskleidžiami laikotarpio socialiniai barjerai. Jiedu susiduria su rasistiniais armijos karininkais ir su institucine politika, kuri trukdo palaikyti tarprasines poras. Tuo pačiu romane matome ir tuos baltuosius kareivius, kurie elgiasi draugiškai ir žmogiškai — Smithas vengia vienpusiškų portretų ir parodo tiek prievartos, tiek užuojautos spektro dinamiką.
Temos ir idėjos
Paskutinis iš užkariautojų nagrinėja gilesnius rasizmo, ištremtumo ir nacionalinės tapatybės klausimus. Smitho pasakojimas dažnai pabrėžia paradoksą: po nacių režimo žlugimo Vokietijoje kai kurie amerikiečių kareiviai patiria mažiau atviros diskriminacijos nei jų patirtis grįžus į gimtinę. Autorius taip pat kelia klausimus apie amerikietišką autoritetą ugdyti demokratines vertybes užsienyje, minėdamas Maršalo planą, ir kritiką dėl to, kad JAV visuomenė netampa pavyzdžiu pasauliui, kai pati susiduria su rasine segregacija.
Istorinis kontekstas
Romano išleidimas 1948 m. sutapo su reikšmingais pokyčiais JAV kariuomenėje ir visuomenėje. Tais pačiais metais prezidento Harry S. Trumano administracija paskelbė apie kariuomenės desegregaciją, tačiau praktika ir socialinė realybė keitėsi lėtai. Smitho kūrinys fiksuoja karo ir pokario metus kaip pereinamąjį laikotarpį, kai afroamerikiečių kareivių patirtis Vokietijoje atskleidė kontrastus tarp laisvės idealų ir rasinių ribojimų namuose.
Stilius ir priėmimas
Stilistiniu požiūriu romanas dažnai minimas dėl savo aiškaus, kartais lakoniško pasakojimo tono, kurį praturtina ryškūs personažų portretai. Smitho prozoje juntamas žurnalistinis domėjimasis detalėmis ir socialine realybe. Kritikai vertino knygą už atvirumą ir sąmojingą socialinę kritiką; skaitytojams ji suteikia intensyvią emocinę patirtį ir istorines įžvalgas.
Kodėl verta skaityti
- Romane nagrinėjamos temos apie rasę, meilę ir pilietines teises iš arti susijusios su istoriniu momentu.
- Jis padeda suprasti, kaip karo ir okupacijos patirtys formavo afroamerikiečių lūkesčius ir nusivylimus grįžtant į JAV.
- Tekstas išlieka aktualus dėl savo kritikos dvigubų standartų — kai viena šalis propaguoja laisvę kitur, bet savo vidaus santvarkoje neįgyvendina lygybės principų.
Romanas prasideda grįžtančiame JAV kariniame laive, kai iškyla Laisvės statula, o karių reakcija yra niūri ir atsargi — jie yra susitaikę, bet nesidžiaugia grįžimu namo iš karo. Kodėl? Jie yra "spalvotieji" kariai. Išbandę gyvenimą visuomenėje (neseniai išvaduotoje Vokietijoje), kur rasiniai prietarai nebuvo toks lemiamas faktorius, jie ruošiasi susidurti su vis dar labai susiskaldžiusia Amerika. Smithas pateikia atvirą žvilgsnį į ankstesnę visuomenės realybę ir jos poveikį tiems, kurie priversti susidurti su nuolatiniu nepasitikėjimu ir neapykanta — tai suteikia romane gilų ir įsimintiną skaitymo patyrimą.
Smithas vėliau ilgiau gyveno Europoje, o jo kūryba prisideda prie XX a. vidurio afroamerikiečių literatūros konteksto, atspindinčio tiek politinius, tiek asmeninius iššūkius, susijusius su rasine nelygybe ir emigracija.
Klausimai ir atsakymai
K: Apie ką yra "Paskutinis iš užkariautojų"?
A: "Paskutinis iš užkariautojų" - 1948 m. afroamerikiečių rašytojo Williamo Gardnerio Smitho romanas. Filme pasakojama apie afroamerikiečių kareivius, tarnaujančius JAV okupuotoje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, ir pasakojama apie pagrindinį veikėją Hayesą Dawkinsą, kuris užmezga romaną su baltaode vokiete Ilse. Jie kovoja su rasistiniais kariuomenės pareigūnais ir politikais, kad išsaugotų savo santykius.
K: Ką "Paskutiniai užkariautojai" pasakoja apie Vokietiją po nacių okupacijos?
A: "Paskutinis iš užkariautojų" rodo, kad po nacių okupacijos Vokietija buvo rasiškai tolerantiškesnė nei tuometinės Jungtinės Valstijos. Romane pasisakoma prieš Maršalo planą, teigiama, kad Amerikos visuomenė turėtų būti pavyzdys pasauliui, o afroamerikiečiai ir toliau kovojo su rasizmu.
K: Kaip reagavo amerikiečių kariai, pamatę Laisvės statulą?
A: Kai JAV kariai pamato Laisvės statulą, jie būna niūrūs ir atsargūs, susitaikę, bet nesidžiaugia grįžę namo iš karo, nes yra "spalvotieji" kariai. Išbandę gyvenimą visuomenėje (ką tik išsivadavusioje Vokietijoje), kurioje rasiniai prietarai nebuvo pagrindinis veiksnys, jie pasiryžta susidurti su vis dar labai susiskaldžiusia Amerika.
K.: Kokią patirtį skaitytojams siūlo "Paskutiniai užkariautojai"?
A: "Paskutiniai užkariautojai" skaitytojams atveria akis į visuomenę (kuri, tikėkimės, jau praeityje) ir jos poveikį tiems, kurie nuolat susiduria su nepasitikėjimu ir neapykanta. Tai turėtų būti įtraukianti skaitymo patirtis.
K: Kas parašė "Paskutinį užkariautoją"?
A: "Paskutinis iš užkariautojų" 1948 m. parašė afroamerikiečių rašytojas Williamas Gardneris Smithas.
K: Koks Ilzės vaidmuo šioje istorijoje?
A: Ilzė šioje istorijoje yra Hėjaus Daukinso meilė; ji - baltaodė vokietė, kartu su Hėjumi kovojanti prieš rasistiškai nusiteikusius kariškius ir politikus, kad išsaugotų jų santykius, kuriuos kai kurie baltieji kareiviai smerkia (nors jiems padeda ir daug draugiškų baltųjų).
Ieškoti