Šarvuočiai priklauso Cingulata - Naujojo pasaulio placentinių žinduolių būriui. Gyvųjų šarvuočių kiautas odinis, sudarytas iš kaulinių plokštelių (osteodermų), padengtų storu, keratinizuotu sluoksniu. Žodis armadillo ispaniškai reiškia "mažasis šarvuotis". Ši apsauginė „šarvų“ konstrukcija saugo nuo plėšrūnų, bet tuo pačiu riboja lankstumą — kai kurios rūšys geba susiglobti į rutulį, kitos to negali.
Gyvena apie 10 genčių ir apie 20 rūšių šarvuočių. Vidutinis jų ilgis, įskaitant uodegą, yra apie 75 cm. Milžiniški šarvuočiai užauga iki 100 cm ir sveria 30 kg. Visos rūšys gyvena Amerikoje. Dauguma iš 20 rūšių gyvena atvirose vietovėse, pavyzdžiui, pievose, tačiau kai kurios gyvena ir miškuose. Šarvuočiai dažnai kasa urvus arba priglaudžiasi po krūmais ir medžių šaknimis.
Anatominės savybės
Šarvuočių „šarvas“ susideda iš kaulinių plokštelių, vadinamų osteodermomis, kurios suaugusios su oda. Po jomis yra raumenys ir minkštieji audiniai. Jie turi trumpas, stiprias galūnes su aštriais nagais — tai padeda kasant smėlėtą ar molingą žemę ir ieškant maisto. Dantys daugeliui rūšių yra paprasti arba visai suploti; daugelis šarvuočių minta vabzdžiais ir kitais bestuburiais, taigi dantys nėra specializuoti kramtymui. Kai kurių rūšių uodegos taip pat padengtos kaulinėmis žiedinėmis plokštelėmis.
Rūšys ir paplitimas
Šarvuočiai gyvena nuo pietinės JAV dalies iki pat Pietų Amerikos pabaigų. Dažniausiai sutinkami Pietų ir Centrinėje Amerikoje, ypač Paragvajaus ir kaimyninėse zonose. Kai kurios rūšys paplitusios plotuose su atviromis pievomis, kiti — tropiniuose miškuose, dykumose arba krūmynuose. Žinomiausia rūšis — devyniabandis šarvuočius (Dasypus novemcinctus) — išplito į Šiaurės Ameriką, o kitos rūšys išlieka labiau regioninės.
Elgsena ir mityba
Šarvuočiai dažniausiai yra naktiniai arba aušriniai bei vakariniai gyvūnai. Jie yra geri kasačiai: kasa urvus, kuriuose ilsisi, ir kasa ieškodami maisto. Didžioji dalis dietos sudaryta iš bestuburių — skruzdžių, termitų, vabzdžių lervų — tačiau kai kurios rūšys valgo ir augalines dalis, grūdus ar smulkius stuburinius. Kai kurios didesnės rūšys kartais sugrižia smulkesnius stuburinius gyvūnus arba renka iš žemės vaisius.
Dauginimasis
Šarvuočių dauginimosi ciklas skiriasi priklausomai nuo rūšies. Kai kurios rūšys poruojasi vieną kartą per metus, kitos — kelis sezonus. Žinomiausias reprodukcijos bruožas — pas devyniabandžio šarvuočio pasitaikantis reiškinys, kai iš vieno apvaisinto kiaušinėlio susiformuoja keli identiški jaunikliai (pvz., ketvertukai). Kai kurių rūšių nėštumas gali užtrukti dėl atidėtos implantacijos ar lėtesnio embriono vystymosi.
Apsauga ir grėsmės
Daugeliui rūšių gresia išnykimas dėl kelių pagrindinių veiksnių: natūralių buveinių nykimo (miškų kirtimas, žemės ūkio plėtra), per medžioklę ir gaudymo dėl mėsos ar odos, bei keliavimo kelionių metu patiriamo automobilizacijos poveikio (roadkill). Nišinės ir mažos populiacijos ypač pažeidžiamos. Kai kurie šarvuočiai yra vertinami tarptautinėse apsaugos programose; jų statusas skiriasi nuo „mažiausiai rūpinančio“ iki „kritiškai nykstančio“ pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) vertinimus.
Santykiai su žmonėmis ir ligos
Šarvuočiai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų sąveikų su žmonėmis. Jie suėda daug kenkėjų (skruzdžių, termitų), tad gali būti naudingi ekologinei pusiausvyrai. Tačiau kartais jų kasa urvus gali pažeisti laukuose esančią įrangą arba sodus. Kai kurios rūšys yra medžiojamos dėl mėsos arba gaunamos nelegaliai prekybai. Be to, devyniabandis šarvuočius yra žinomas kaip natūralus žmogaus lepra (nuo Mycobacterium leprae) rezervuaras — tai turi reikšmės viešosios sveikatos kontekste, nors užsikrėtimo žmonėms rizika yra maža ir priklauso nuo tiesioginio bei ilgalaikio kontakto.
Kaip padėti apsaugai
- Remti arba domėtis saugomais plotais ir jų valdymu, ypač Pietų ir Centrinėje Amerikoje.
- Skatinti atsakingą žemės ūkio praktiką ir išsaugojimo programas, kurios mažina buveinių praradimą.
- Vengti perkamos ar neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais; neįsigyti šarvuočių kaip egzotinių augintinių.
- Informuoti vietos bendruomenes apie saugius bendradarbiavimo su laukiniais gyvūnais būdus ir ligų prevenciją.
Įdomybė: tik kelios rūšys (pvz., trijų juostų šarvuočiai) sugeba susisukti visiškai užsidengiančiu rutuliu, o kitos apsigina kitaip — kaskėdamos ar greitai šliauždamos į savo urvus.
