Kas yra teisinis precedentas (stare decisis): apibrėžimas ir reikšmė

Privalomas precedentas

Precedentas, kurį privalu taikyti arba kuriuo privaloma vadovautis, vadinamas privalomuoju precedentu (pakaitomis - privalomasis precedentas, privaloma arba privaloma institucija ir t. t.). Pagal stare decisis doktriną žemesnės instancijos teismas privalo paisyti aukštesnės instancijos teismo padarytų teisės išvadų, kurios yra teismo nagrinėjamų bylų apeliaciniame kelyje. Jungtinių Valstijų valstijų ir federaliniuose teismuose jurisdikcija dažnai geografiškai padalijama tarp vietinių pirmosios instancijos teismų, iš kurių keli patenka į regioninio apeliacinio teismo teritoriją, o visi regioniniai teismai priklauso aukščiausiajam teismui. Pagal apibrėžtį žemesnės instancijos teismų sprendimai nėra privalomi nei vienas kitam, nei jokiems aukštesnės instancijos teismams, taip pat apeliacinių teismų sprendimai nėra privalomi nei vienas kitam, nei vietiniams teismams, kurie priklauso kitam apeliaciniam teismui. Be to, teismai privalo vadovautis savo pačių anksčiau kitose bylose paskelbtais teisės aktais ir gerbti kitų teismų sprendimus, priimtus sprendžiant šalių ginčus, susijusius su tais pačiais faktais ar įvykiais, išskyrus atvejus, kai jie turi rimtą priežastį šiuos sprendimus keisti.

Vienas teisės profesorius privalomąjį precedentą apibūdino taip:

Atsižvelgdamas į tai, kokia jurisdikcija turi būti taikoma, teismas privalo laikytis tos jurisdikcijos precedento tik tuo atveju, jei jis yra tiesiogiai susijęs su byla. Griežčiausia prasme "tiesiogiai susijęs su byla" reiškia, kad: (1) precedentinėje byloje išspręstas klausimas yra toks pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, (2) to klausimo išsprendimas buvo būtinas, kad būtų išspręsta precedentinė byla; (3) reikšmingi precedentinės bylos faktai yra ir nagrinėjamoje byloje ir (4) nagrinėjamoje byloje nėra jokių papildomų faktų, kurie galėtų būti laikomi reikšmingais.

Išskirtinėmis aplinkybėmis aukštesnės instancijos teismas gali pakeisti arba panaikinti privalomą precedentą, tačiau prieš jį panaikindamas dažnai bando atskirti precedentą, taip bet kuriuo atveju apribodamas precedento taikymo sritį.

Precedentas nėra "privalomas" teisėjui ar "privalomas" ta pačia prasme, kaip įstatymai yra privalomi piliečiams. Teisėjas negali būti įkalintas ar nubaustas bauda už tai, kad su juo nesutinka. Jo priesaika yra duota ne precedentui, o bent jau federaliniams teisėjams - "Jungtinių Valstijų konstitucijai ir įstatymams". Teisėjų etikos kanonuose minimas ne paklusnumas precedentui, bet "federalinei konstitucijai ir valstijos, kurios įstatymus jie vykdo, konstitucijai". Teisėjų etikos kodekse nieko nekalbama apie precedentą. Daugeliu atvejų precedentas yra labiausiai pagrįstas Konstitucijos ir mūsų įstatymų aiškinimas, o tokiais atvejais priesaikos Konstitucijai ištikimiausiai laikomasi laikantis precedento. Tačiau kai teisėjas mano, kad daugumos nuomonėje pateiktas Konstitucijos aiškinimas yra neįtikinantis, palyginti su aiškinimu, pateiktu disentinėje nuomonėje, tuomet vadovavimasis precedentu gali pažeisti teisėjo priesaiką. Sprendime, kuriame teisėjas Rojus Mūras (Roy Moore) įžvelgė tokį skirtumą, jis pripažino jo, kaip precedento, autoritetą, tačiau sakė: "[Aukščiausiojo Teismo daugumos] Konstitucijos aiškinimas yra jų aiškinimas. Tačiau niekas negali prieštarauti prisiekusio pareigūno priesaikai Konstitucijai". Žinoma, chaosas yra neatsargaus precedento nepaisymo pasekmė. Piliečiams, bandantiems laikytis įstatymų, reikia suvokti, kas yra įstatymas.

Neprivalomas / įtikinamas precedentas

Precedentas, kuris nėra privalomas, bet yra naudingas ar svarbus, vadinamas įtikinamuoju precedentu (arba įtikinamuoju autoritetu, arba patariamuoju precedentu). Įtikinamasis precedentas apima žemesnės instancijos teismų, lygiaverčių arba aukštesnės instancijos teismų iš kitų geografinių jurisdikcijų bylas, kitų lygiagrečių sistemų (pavyzdžiui, karinių teismų, administracinių teismų, vietinių gyventojų ir (arba) genčių teismų, valstijų teismų ir federalinių teismų Jungtinėse Valstijose) bylas, o tam tikromis išskirtinėmis aplinkybėmis - kitų tautų bylas, sutartis, pasaulio teisminių institucijų bylas ir t. t.

Pirmą kartą nagrinėjant bylą, teismai dažnai remiasi įtikinamu kitų jurisdikcijų teismų, kurie anksčiau sprendė panašius klausimus, precedentu. Įtikinamasis precedentas gali tapti privalomas, kai jį priima aukštesnės instancijos teismas.

Pasirinktinis

Pirmasis precedentas - tai seniai nusistovėjęs paprotys, kurį tradiciškai pripažįsta teismai ir teisėjai. Paprotys gali būti taip giliai įsišaknijęs visuomenėje, kad įgauna įstatymo galią. Kad teismas, svarstydamas bylą, atsižvelgtų į paprotinį ar tradicinį precedentą, niekada nebūtinai turi būti sprendžiama konkreti byla tais pačiais ar panašiais klausimais.

Teismų praktika

Kita precedento rūšis yra teismų praktika. Bendrosios teisės sistemose šios rūšies precedentui suteikiama didesnė ar mažesnė reikšmė teismo svarstymuose atsižvelgiant į daugelį veiksnių. Svarbiausia, ar precedentas yra "on point", t. y. ar jame nagrinėjama aplinkybė, kuri yra identiška arba labai panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybę. Antra, kada ir kur buvo priimtas sprendimas dėl precedento? Neseniai priimtam sprendimui toje pačioje jurisdikcijoje, kaip ir nagrinėjama byla, bus teikiama didelė reikšmė. Toliau mažėjančia tvarka - naujausias precedentas jurisdikcijose, kurių teisė yra tokia pati kaip vietos teisė. Mažiausiai reikšmės turėtų precedentas, kuris atsirado dėl skirtingų aplinkybių, senesnės bylos, kurioms vėliau buvo prieštaraujama, arba bylos jurisdikcijose, kurių teisė yra skirtinga.

Teismo formuluotės

Jungtinių Valstijų Trečiosios apygardos apeliacinis teismas nurodė:

Teismo precedentas - tai konkreti teisinė pasekmė, susijusi su išsamiais faktais, nurodytais teismo sprendime byloje, kuri vėliau laikoma taisykle sprendžiant vėlesnę bylą, susijusią su tapačiais ar panašiais esminiais faktais ir nagrinėjamą tame pačiame teisme arba žemesnės instancijos teismų hierarchijoje.

Jungtinių Valstijųdevintosios apygardos apeliacinisteismas nurodė:

Stare decisis - tai teismo politika laikytis precedento; šis terminas yra tik stare decisis et non quieta movere santrumpa - "laikytis ir laikytis sprendimų ir netrukdyti tam, kas nuspręsta". Pažvelkime į žodį "decisis". Šis žodis tiesiogine ir teisine prasme reiškia sprendimą. Pagal stare decisis doktriną byla yra svarbi tik dėl to, kas joje nuspręsta - dėl to, "kas", o ne dėl to, "kodėl", ir ne dėl to, "kaip". Kiek tai susiję su precedentu, stare decisis yra svarbus tik dėl sprendimo, dėl išsamių teisinių pasekmių, atsirandančių po išsamių faktų.

Precedentai, vertinami atsižvelgiant į praeinantį laiką, gali padėti nustatyti tendencijas, taip nurodant kitą logišką teisės aiškinimo raidos žingsnį. Pavyzdžiui, jei imigracija pagal įstatymus vis labiau ribojama, kitas teisinis sprendimas šiuo klausimu gali dar labiau ją apriboti.

Pastaruoju metu mokslininkai bando taikyti tinklo teoriją precedentams, siekdami nustatyti, kurie precedentai yra svarbiausi ar autoritetingiausi ir kaip laikui bėgant keitėsi teismo aiškinimai ir prioritetai.

Super stare decisis

Super-stare decisis - tai terminas, vartojamas svarbiam precedentui, kuris yra atsparus arba apsaugotas nuo panaikinimo, neatsižvelgiant į tai, ar teisingai nuspręsta iš pradžių. Jis gali būti vertinamas kaip vienas kraštutinumų precedentinės galios diapazone arba alternatyviai, siekiant išreikšti įsitikinimą arba tokio įsitikinimo kritiką, kad kai kurie sprendimai neturėtų būti panaikinami.

1976 m. Richardas Posneris ir Williamas Landesas straipsnyje, kuriame jie rašė apie precedentų teorijų tikrinimą skaičiuojant citatas, sukūrė terminą "superprecedentas". Šį terminą Posneris ir Landesas vartojo cituoto sprendimo įtakai apibūdinti. Vėliau terminas "superprecedentas" buvo pradėtas sieti su kitu klausimu: sprendimo panaikinimo sunkumais. 1992 m. Rutgerso universiteto profesorius Earlas Maltzas kritikavo Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Planned Parenthood v. Casey už tai, kad jis patvirtino idėją, jog jei viena pusė gali perimti Teismo kontrolę svarbiu nacionaliniu mastu klausimu (kaip byloje Roe v. Wade), ta pusė gali apsaugoti savo poziciją nuo pakeitimo "savotišku superstare decisis".

Šis klausimas iš naujo iškilo apklausiant Aukščiausiojo Teismo pirmininką Johną G. Robertsą ir teisėją Samuelį Alito per jų patvirtinimo klausymus Senato teismų komitete. Prieš klausymus komiteto pirmininkas, Pensilvanijos senatorius Arlenas Specteris (Arlen Specter), laikraštyje "New York Times" parašė straipsnį, kuriame Roe vadino "superprecedentu". Jis paminėjo šią sąvoką (ir iš pažiūros su humoru užsiminė apie "super-duper precedentą") per klausymus, tačiau nei Robertsas, nei Alito nepatvirtino šio termino ar sąvokos.

Precedento kritika

1997 m. išleistoje kontroversiškoje knygoje advokatas Michaelas Trotteris kaltino Amerikos teisininkus pernelyg dideliu pasikliovimu privalomais ir įtikinamais autoritetais, o ne nagrinėjamos bylos esme, kaip pagrindiniu veiksniu, lėmusiu teisinių išlaidų didėjimą XX amžiuje. Jis teigė, kad teismai turėtų uždrausti cituoti įtikinamojo pobūdžio precedentus, esančius už jų jurisdikcijos ribų, išskyrus dvi išimtis:

(1) bylos, kuriose užsienio jurisdikcijos teisė yra bylos nagrinėjimo dalykas, arba

(2) atvejai, kai ginčo šalis ketina prašyti aukščiausiąjį jurisdikcijos teismą panaikinti privalomą precedentą, todėl jai reikia nurodyti įtikinamą precedentą, kad įrodytų tendenciją kitose jurisdikcijose.