Leišmanijos (Leishmania): parazitinė gentis ir leišmaniozė

Leišmanijos ir leišmaniozė: išsamus vadovas apie Leishmania parazitus, plitimą (98 šalys, 12 mln.), simptomus, gydymą ir prevenciją keliautojams bei veterinarams.

Leišmanijos - tai protistai, sukeliantys leišmaniozę. Tai tripanosomatidinis parazitas, priklausantis Euglenozoa filofilijai.

Senajame pasaulyje ją platina Phlebotomus genties smėlio muselės, o Naujajame pasaulyje - Lutzomyia genties muselės.

Pagrindiniai jų šeimininkai yra stuburiniai gyvūnai; leišmanijomis dažniausiai užsikrečia hiraksai, šunys, graužikai ir žmonės. Šiuo metu leišmanijomis serga 12 mln. žmonių 98 šalyse. Parazitas pavadintas 1903 m. škotų patologo Viljamo Būgo Leišmano vardu.

Morfologija ir gyvavimo formos

Leišmanijos turi dvi pagrindines morfologines formas:

• Promastigotas – ilgėlė, vieną išorinį žiuželį turinti forma, randama žiurkių ir kitų šeimininkų kraujagyslėse bei smėlio musių žarnyne; tai infekcinė forma, perduodama per muselės įkandimą.
• Amastigotas – apvalesnė, be ilgo žiuželio, gyvenanti makrofaguose šeimininko audiniuose; daugėja ir sukelia audinių pažeidimus bei klinikinius simptomus.

Gyvenimo ciklas

• Smėlio muselė paima kraują iš užsikrėtusio šeimininko ir su maistu į savo žarnyną patenka promastigotos.
• Promastigotos daugėja muselės žarnyne ir vėliau konvertuojasi į infekcines formas.
• Muselės įkandus sveikam šeimininkui, infekcinės promastigotos pateka į odą ir įsiskverbia į makrofagus, kur transformuojasi į amastigotas.
• Amastigotos daugėja ląstelėse, sunaikina jas ir plinta į gretimus audinius arba kraują (priklausomai nuo rūšies), sukeldamos įvairias klinikines formas.

Plitimas ir epidemiologija

Leišmaniozė yra plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose bei kai kuriose vidutinio klimato juostose. WHO vertinimu, kasmet registruojama dešimtys tūkstančių naujų visceralinės leišmaniozės (kala-azar) atvejų ir nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono naujų odos leišmaniozės atvejų. Daugiau nei 90 šalių patiria endemiją ar epizodinius protrūkius, o rizikoje gali būti šimtai milijonų žmonių.

Klinikinės formos

• Odinė (cutanea) – paprastai vietiniai opojimai ar žaizdos odoje, kartais paliekant randus. Gali būti viena ar keli židiniai; kai kurios rūšys sukelia difuzinę odos formą.
• Mukokutaninė – prasideda odoje, vėliau plinta į burnos, nosies ir gerklės gleivines, sukelia sunkius destrukcinius pakitimus.
• Visceralinė (kala-azar) – sisteminė ir gyvybei pavojinga forma; pasireiškia karščiavimu, dideliu blužnies ir kepenų padidėjimu, anemija ir imuninės sistemos nusilpimu.

Diagnostika

Diagnozei nustatyti naudojami keli metodai:

• Laboratorinis ląstelių tyrimas (mikroskopija) – amastigotų paieška audinių ar aspiratų preparatuose.
• Kultūros metodai – parazito išskyrimas specialioje terpėje.
• Molekuliniai metodai (PCR) – jautriausias ir specifinis būdas nustatyti rūšį.
• Serologiniai testai (pvz., rK39) – naudojami visceralinės formos aptikimui, tačiau rezultatą reikia vertinti kartu su klinika ir epidemiologine informacija.
• Montenegro odos mėginys – kartais naudojamas odos imuninio atsako vertinimui (ne visada rodo aktyvią infekciją).

Gydymas

Gydymas priklauso nuo klinikinės formos ir geografinės srities, nes jautrumas vaistams skiriasi:

• Sąlyčio antimonatai (pvz., natrio stiboglukonatas) buvo tradicinis gydymas daugelyje regionų.
• Liposominė amfotericino B – efektyvus ir dažnai rekomenduojamas visceralinei leišmaniozei, ypač sudėtingais atvejais.
• Miltefozinas – oralinis vaistas, naudojamas kai kurioms formoms.
• Paromomicinas – aminoglikozidas, taikomas kai kuriose schemose.
• Gydymas turi būti prižiūrimas gydytojo; atsparumas vaistams kai kuriose srityse yra svarbus iššūkis.

Prevencija ir kontrolė

• Vektoriaus kontrolė: insekticidų purškimas, smėlio musių lizdų ar poilsio vietų naikinimas, tinklai nuo uodų, asmeninė apsauga nuo įkandimų.
• Rezervuarų kontrolė: šunų (ir kitų gyvūnų) skiepijimas ar gydymas, populiacijų reguliavimas, sąmoningumo kėlimas.
• Epidemiologinis stebėjimas ir greita diagnostika protrūkiams suvaldyti.
• Socialiniai veiksniai: pagerėjusios gyvenimo sąlygos, tinkama mityba ir sveikatos paslaugos mažina riziką sunkiosioms formoms.

Pastabos

Leišmaniozė yra kompleksiška zoonozė su daug rūšių ir skirtingomis epidemiologinėmis sąlygomis. Prevencijai ir sėkmingam gydymui reikalingas integruotas požiūris: vektoriaus kontrolė, diagnostika, gydymas, ir gyvūnų rezervuarų valdymas. Dėl besikeičiančių ekologinių sąlygų ir migracijų liga gali plisti į naujas teritorijas, todėl svarbu sveikatos priežiūros sistemos pasirengimui ir visuomenės informavimui.

Struktūra

Leišmanijos turi lipofosfoglikano apvalkalą ląstelės išorėje. Tai yra signalo receptorius 2, kuris sukelia įgimtą žinduolių imuninį atsaką. Parazitas gali atlaikyti imuninės sistemos kontrataką. Yra gydymo būdų, padedančių imuninei sistemai reaguoti.

Leišmanijos gyvenimo ciklas

Paieška pagal raidę