Leišmaniozė arba leišmaniozė yra liga, kurią sukelia Leishmania genties pirmuonys parazitai. Ji plinta įkandus tam tikrų rūšių smėlio muselėms. Parazitas gyvena žmogaus ar gyvūnų ląstelėse (pagrinde makrofaguose) ir gali sukelti įvairius klinikinius pakitimus nuo pavienių odos pažeidimų iki gyvybei pavojingų vidaus organų pažeidimų.

Formos

Liga gali būti trijų pagrindinių formų:

  • Odos leišmaniozė: odos opos. Dažniausiai prasideda kaip nedidelis mazgelis vietoje įkandimo, kuris vėliau gali išopėti, plėstis arba palikti randą.
  • Gleivinės ir odos leišmaniozė: odos, burnos ir nosies opos. Gleivinių forma dažnai vystosi iš pradžių kaip odos pažeidimas, vėliau pažeidžia burnos ar nosies ertmes ir gali sukelti žymius audinių defektus bei kvėpavimo ar rijimo sutrikimus.
  • Visceralinė leišmaniozė: prasideda odos opomis, vėliau karščiavimu, mažu raudonųjų kraujo kūnelių kiekiu, didele blužnimi ir kepenimis. Tai rimčiausia forma, dažnai vadinama kala-azar; be gydymo ji gali būti mirtina.

Kaip plinta ir rezervuarai

Leišmaniozę žmonėms sukelia daugiau kaip 20 Leishmania rūšių. Užsikrėtimas įvyksta, kai užkrėsta smėlio muselė įgelo žmogui ar gyvūnui ir perduoda parazitus. Šie parazitai taip pat užkrečia kitus žinduolius: šia liga serga šunys, katės, graužikai, galvijai ir arkliai. Todėl įvairūs žinduoliai gali būti ligos rezervuarai ir prisidėti prie vietinio plitimo.

Rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai apima socialinius ir aplinkos veiksnius: skurdas, prasta mityba, miškų kirtimas ir urbanizacija. Smėlio muselės dažniau gyvena šiltuose, drėgnuose regionuose, o gyvenimas arti laukinių ar užkrėstų gyvūnų padidina užsikrėtimo riziką. Taip pat didesnė rizika dirbantiems lauke vakaro ir nakties metu bei tiems, kurie miega neapsaugoti.

Inkubacija ir ligos eiga

Inkuboacijos laikotarpis gali būti labai įvairus – nuo kelių savaičių iki metų. Odos leišmaniozėje paprastai pažeidimas atsiranda per kelias savaites ar mėnesius nuo įkandimo. Visceralinė forma dažnai vystosi per kelis mėnesius ir gali lėtai progresuoti, kol atsiranda sisteminiai simptomai.

Simptomai

Simptomai priklauso nuo ligos formos:

  • Odos leišmaniozė: vienas ar keli mazgeliai, kurie virsta opomis; opos paprastai be skausmo, gali užtrukti daug mėnesių ar metų, palikti randus.
  • Gleivinės ir odos forma: gilios opos burnoje, nosyje arba gerklėje, gali sukelti kraujavimą, diskomfortą, mitybos ir kvėpavimo sutrikimus.
  • Visceralinė leišmaniozė: karščiavimas, svorio netekimas, nuovargis, padidėjusi blužnis ir kepenys, anemija (mažas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis), padidėję limfmazgiai ir padidėjęs jautrumas infekcijoms dėl imuninės sistemos pažeidimo.

Komplikacijos

Negydoma visceralinė leišmaniozė gali būti mirtina dėl sunkaus anemijos, išsekimo ir susilpnėjusios imuninės reakcijos. Gleivinės formos pažeidimai gali sukelti didelius funkcinius ir estetikos sutrikimus. Po sėkmingo gydymo odos pažeidimai gali palikti ilgalaikius randus ir socialinius sunkumus.

Diagnostika

Visas tris rūšis galima diagnozuoti nustatant parazitus per mikroskopą iš odos pažeidimo mėginių arba iš vidaus organų aspiratų (pavyzdžiui, blužnies ar kaulų čiulpų). Be to, visceralinę formą galima diagnozuoti atlikus kraujo tyrimą, serologinius testus ar molekulinius metodus (PCR), kurie yra jautresni ir specifikesni. Kultūros tyrimai ir molekuliniai metodai padeda identifikuoti konkrečią Leishmania rūšį, kas svarbu gydymo pasirinkimui.

Gydymas

Reikalingą gydymą lemia ligos užsikrėtimo vieta, leišmanijos rūšis ir infekcijos tipas. Ankstyvas gydymas mažina komplikacijų ir tolesnio plitimo riziką.

  • Visceralinė leišmaniozė: dažniausiai taikomas liposominis amfotericinas B, taip pat naudojami pentavalentinių antimonų deriniai, paromomicinas ir miltefosinas. Gydymas parenkamas atsižvelgiant į vietinę atsparumo situaciją, paciento būklę ir galimus šalutinius poveikius.
  • Odos ir gleivinių formos: gali būti gydomos vietiniu paromomicinu, sisteminiu miltefosinu, pentamidinu ar kitomis vaistų kombinacijomis. Kai kuriais atvejais mažos odos opų gali užtekti stebėti, nes jos gali užgyti savaime, tačiau kai opų daug arba jos yra estetiškai reikšmingose vietose, rekomenduojamas aktyvus gydymas.

Visi minėti vaistai gali turėti šalutinį poveikį (pvz., inkstų ir kepenų pažeidimas, hematologiniai sutrikimai), todėl gydymas turi būti prižiūrimas gydytojo. Kai kuriose šalyse taikoma gydymas ligoninėse arba ambulatoriškai su reguliaria kontrolėmis.

Prevencija

Prevencija orientuota į vektoriaus kontrolę, žmogaus apsaugą ir rezervuarų valdymą:

  • Miegoti po insekticidais apdorotais tinkleliais ir naudoti repelentus.
  • Naudoti apsauginius drabužius vakare ir naktį, ypač vietovėse, kur yra smėlio muselės.
  • Vietinė vektoriaus kontrolė: insekticidų naudojimas smėlio muselėms naikinti, namų ir aplinkos tvarkymas (šiukšlių šalinimas, mažinti užuovėjas) bei vidinio sienų purškimas ten, kur tai rekomenduojama.
  • Rezervuarų kontrolė: sergančių naminių gyvūnų (ypač šunų) identifikavimas ir gydymas, vakcinacija ten, kur yra prieinama ir veiksminga, bei valdymas laukinių rezervuarų.
  • Švietimas ir ankstyvas sergančių žmonių gydymas – tai svarbu mažinant užkrėtimo grandinę.

Epidemiologija ir visuomenės sveikata

2014 m. duomenimis, maždaug 98 šalyse užsikrėtę apie 12 mln. žmonių. Kasmet nustatoma apie 2 mln. naujų atvejų, o nuo šios ligos miršta apie 20 tūkst.–50 tūkst. žmonių per metus. Azijoje, Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei Pietų Europoje apie 200 mln. žmonių gyvena vietovėse, kuriose ši liga paplitusi. Pasaulio sveikatos organizacija inicijuoja prevencijos ir gydymo programas bei gavo nuolaidų kai kuriems vaistams šiai ligai gydyti.

Kada kreiptis į gydytoją

Reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, jei atsiranda nepraeinanti oda opa ar mazgelis po vabzdžio įkandimo, ilgai trunkantis karščiavimas, reikšmingas svorio netekimas, padidėjusi blužnis ar kiti sisteminiai simptomai, ypač jei buvote ar gyvenate endeminėje teritorijoje. Ankstyva diagnostika ir gydymas gerina išgijimo galimybes ir mažina komplikacijų riziką.

Santrauka

Leišmaniozė yra įvairi, nuo odos opų iki gyvybei pavojingų vidaus organų pažeidimų. Prevencija – vektorių kontrolė, asmeninė apsauga ir rezervuarų valdymas. Diagnostika remiasi mikroskopija, serologija ir molekuliniais metodais; gydymas parenkamas pagal ligos formą ir vietines gydymo rekomendacijas. Dėl didelio globalinio masto ir socialinių veiksnių ši liga lieka reikšmingu visuomenės sveikatos iššūkiu.