Hofmano pasakos (Les contes d'Hoffmann) — Offenbacho opera (1881) apžvalga

Les contes d'Hoffmann (Hofmano pasakos) – prancūzų opera, sudaryta iš prologo, trijų veiksmų ir epilogo. Muziką parašė Jacques'as Offenbachas, o libretą – Jules'as Barbier ir Michelis Carré. Kūrinys laisvai remiasi E. T. A. Hoffmanno apsakymais, tarp jų minimi ir tokie pasakojimai kaip Der Sandmann (liet. „Smėlininkas“) ar istorijos apie prarastą atvaizdą. Opera pirmą kartą buvo parodyta 1881 m. vasario 10 d. Paryžiuje – Offenbachui ji tapo paskutiniu ir vienu ambicingiausių kūrinių.

Kūrimo ir leidimo istorija

Offenbachas mirė dar prieš pilną partitūros užbaigimą, todėl galutinę orkestraciją ir recitatyvus pabaigė Ernestas Guiraud. Guiraud taip pat parašė rečitatyvus, nors pradinė kompozitoriaus intencija kai kuriose atlikimo tradicijose buvo naudoti kalbamus dialogus (opéra comique tradicija). Nuo premjeros opera sulaukė didelės sėkmės ir netapo vienareikšmiškai užbaigta — per XX a. atsirado kelios redakcijos ir versijos, skiriančios, kurį medžiagos variantą rinktis bei ar likti prie Guiraud recitatyvų, ar atkurti dialogus.

Siužetas ir struktūra

Operos siužetas yra rėminis: prologe susipažįstame su poetu Hofmanu, kuris pasakoja apie tris savo meilės ir nusivylimo istorijas. Kiekvienas iš trijų veiksmų narplioja atskirą epizodą ir meilės objektą:

• Automatinė gražuolė (Olympia) – „doll song“ epizodas, kuriame susipina realistinis ir fantastinis elementai;
• Jaunoji dainininkė (Antonia) – tragiška lyrinė rodinys apie meną ir ligą;
• Venecijos kurtizana (Giulietta) – intrigos, meistriškas viliotojų pasaulis ir barokinis, maskuojantis elementas.

Epiloge visos istorijos virsta vienu liūdnu finalu, kuriame Hoffmann praranda tai, ko ieškojo – tikros ir ištikimos meilės.

Vaidmenys (dažniausiai pasitaikantys)

• Hoffmann – tenoras (pagrindinis veikėjas, poetas);
• Nicklausse / Muse – mecosopranas (konfidantas, kartais interpretuojamas kaip Mūza);
• Olympia – coloratura sopranas (automatinė moteris);
• Antonia – lyrinis sopranas (jauna dainininkė);
• Giulietta – soprano / mezzo (kurtizana);
• Lindorf / Coppélius / Dr. Miracle / Dapertutto – baritonas / baritono-boso partijos (antagonistai ir įvairios veikėjų versijos kiekviename skyriuje);
• Spalanzani, Councillor, Policeman ir kt. – pagalbiniai vaidmenys.

Muzikinės charakteristikos ir žinomos numeriai

Opera pasižymi stilistine įvairove: Offenbachas sujungė lyriką, komišką bravūrą ir dramatinį įtampos kūrimą. Iš žinomų epizodų dažnai minimi:

• Olympia „doll song“ – virtuoziška koloraturinė arija, kuri reikalauja techniškai labai stipraus soprano;
• Barcarolle – „Belle nuit, ô nuit d'amour“ (vienas iš garsiausių Offenbacho melodijų), kurią dainuoja Giulietta ir Nicklausse bei tapo nepriklausoma koncertine populiaria nata;
• Lyriniai ir dramatiški Hoffmanno monologai bei ansambliai, kuriuose atsiskleidžia tiek melancholija, tiek groteskas.

Atlikimo tradicijos ir versijos

„Les contes d'Hoffmann“ repertuaras pasižymi įvairiomis performansų praktikomis: Opéra-Comique tradicija kartais reikalauja sušvelnintų dialogų, kitos scenos renkasi Guiraud recitatyvus. Dėl to nėra vienos „autentiškos“ versijos – scenoje dažnai matome skirtingas dalis, perkeliamas ar sujungtas scenas, taip pat ir skirtingus antagonistų paskirstymus tarp veiksmų. Tai kūrinys, kurio atlikimo pobūdis gali daug priklausyti nuo režisieriaus sprendimų ir solistų tipų.

Reikšmė ir paveldas

Offenbacho „Hofmano pasakos“ laikoma viena iš svarbiausių prancūzų operos XIX a. palikimo dalių: ji sujungia romantinį pasakojimą su muzikiniais efektais ir sceniškumu, suteikdama solistams ryškių vaidmenų. Nors kūrinys gimė komplikuotomis kūrimo aplinkybėmis, jis išliko operos scenose visame pasaulyje ir reguliariai įtraukiamas į didžiųjų teatrų repertuarus.

Paieška pagal raidę