Matanuskos–Susitnos slėnis (Aliaska) – vietovė, miesteliai ir gamta
Matanuskos–Susitnos slėnis (Mat‑Su) – 40 km nuo Ankoridžo: žavingi miesteliai, kalnai, ledynai, lašišų upės ir derlingi ūkiai – nuostabi Aliaskos gamta ir istorija.
Matanuskos–Susitnos slėnis (vietinių žmonių vadinamas Mat-Su arba Slėniu) yra plačiausias ir sparčiausiai augantis gyventojų regionas pietų centrinėje Aliaskoje. Jis driekiasi į pietus nuo Aliaskos kalnagūbrio, maždaug 25 mylias (40 km) nuo Ankoridžo, Aliaskos valstijoje. Slėnį sudaro Matanuskos, Kniko ir Susitnos upių baseinai; jis tapo svarbia priemiesčio zona daugeliui Ankoridže dirbančių žmonių ir šiandien yra viena iš labiausiai apgyvendintų Aliaskos vietovių. Svarbiausi miesteliai ir gyvenvietės šiame regione yra Palmerio, Vasilos, Big Leiko, Hiustono, Villio ir Talkeetnos miesteliai.
Geografija ir gamtinė aplinka
Slėnį supa trys pagrindinės kalnų grandinės: Aliaskos kalnagūbris, Talkeetnos kalnai ir Čugačo kalnai. Kalnuose yra tiek aktyvių, tiek senų aukso kasyklų, o plačios kalnų polių sritys yra gausiai ledynų paveiktos. Matanuskos–Susitnos slėnį, kaip ir daugelį kitų Aliaskos vietovių, išgraužė ledynai, kurie paliko daug upių, ežerų ir morenų. Vienas iš gerai pažįstamų objektų regione yra didelis Matanuskos ledynas (Matanuska Glacier) — lengvai pasiekiama vieta turistams ir mokslininkams.
Vandens ištekliai ir gamtos turtai
Tiek Matanuskos, tiek Susitnos upės yra svarbios lašišų migruojančioms rūšims ir vietinei žuvininkystei — lašišos čia gausios. Kalnų ištakos ir ledynų tirpsmo vanduo palaiko platų šlapių pievų ir užliejamų slėnių tinklą, o upės dugne bei lygumose yra daug ledyninio dumblo — maistingo, smulkaus grunto, kuris klojamas ant dirvožemio ir padeda ūkininkauti.
Miesteliai, gyventojai ir valdžia
Vietos valdžia vadinasi Matanuskos–Susitnos rajonas. Dauguma JAV valstijų yra suskirstytos į apygardas, tačiau Aliaskoje administraciniai padaliniai vadinami rajonais arba vienetine apylinke, o kai kurios teritorijos iš viso nepriklauso apygardai. Rajone greitai augo gyventojų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais: dalis žmonių atvyko darbui į Ankoridžą ir tapo slėnio priemiesčio gyventojais, kiti atvyko dėl žemės ir ūkio galimybių.
Istorija ir gyventojų kilmė
Regioną tradiciškai apgyvendino Aliaskos čiabuviai — daugiausia likusių vietinių tautų. Per XX a. pirmąją pusę prie vietinių bendruomenių prisijungė nedidelis skaičius ateivių ir sodininkų, o 1930–1940 m. federalinės programos bei persikėlimai atnešė papildomų gyventojų. Vėliau, ypač XX a. septintajame dešimtmetyje, daug naujakurių atvyko į Aliaską per miesto plėtrą Ankoridže ir dalis iš jų persikėlė gyventi į Matanuskos slėnį, ieškodami "Aliaskos kaimo" gyvenimo būdo. Kai kurias istorines migracijas ir kaimo kūrimą skatino federalinės programos bei ekonominės galimybės regione.
Ūkininkavimas ir ekonomika
Trijose pagrindinėse slėnio upėse susidaręs plėvėtas, derlingas ledyninis dumblo dirvožemis leidžia plėtoti ūkininkavimą — tai viena iš nedaugelio Aliaskos vietovių, kur galima auginti didesnius ūkius ir pasiekti geresnį derlių. Ūkininkai vietovėje augina daržoves (pvz., bulves, špinatus, kopūstus), užsiima pienininkyste, smulkia gyvulininkyste ir žemės ūkio turizmu. Taip pat svarbūs yra statybos, mažmeninė prekyba ir paslaugos, aptarnaujančios augantį priemiesčio gyventojų skaičių.
Laisvalaikis ir turizmas
Mat‑Su slėnis yra populiari vieta laisvalaikiui ir aktyviam turizmui: žvejyba, medžioklė, žygiai, kalnų dviračiai, sniego motociklų maršrutai, slėnio poilsio nameliai ir stovyklavietės pritraukia tiek vietinius, tiek lankytojus iš už Aliaskos ribų. Netoli esančios kalnų grandinės ir ledynai suteikia galimybes lauko tyrinėjimams ir fotografijai. Be to, regiono miesteliai rengia kultūrinius renginius, muges ir ūkininkų turgus, kurie stiprina bendruomenės ryšius.
Infrastruktūra ir susisiekimas
Į slėnį veda keli pagrindiniai keliai, jungiantys jį su Ankoridžu ir kitomis Aliaskos dalimis. Dėl artumo sostinei daugelis gyventojų kasdien važinėja į darbą į miestą. Regionas taip pat turi vietines mokyklas, sveikatos priežiūros paslaugas ir komercines zonas, kurios plečia paslaugų prieinamumą gyventojams.
Apibendrinant, Matanuskos–Susitnos slėnis yra mišrus gamtos ir žmogaus veiklos kraštovaizdis: čia susilieja kalnai, ledynai, derlingos lygumos ir sparčiai augantys priemiesčiai, todėl regionas turi didelį ekologinį, ekonominį ir kultūrinį reikšmingumą Aliaskoje.
Matanuskos-Susitnos slėnis į šiaurę nuo Ankoridžo, Aliaska, pažymėtas raudona spalva
Matanuskos ledynas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Matanuskos-Susitnos slėnis?
A: Matanuskos-Susitnos slėnis yra regionas pietų centrinėje Aliaskoje, į pietus nuo Aliaskos kalnagūbrio, maždaug už 25 mylių nuo Ankoridžo. Jis apima Matanuskos upės, Kniko upės ir Susitnos upės slėnius.
K: Kokie miestai yra slėnyje?
A: Slėnyje yra šie miestai: Palmeris, Vasila, Didysis ežeras, Hiustonas, Vilas ir Talkeetna.
K: Kokie kalnų masyvai yra šioje vietovėje?
Atsakymas: Šioje vietovėje esantys kalnų masyvai yra Aliaskos kalnagūbris, Talkeetnos kalnai ir Čugačo kalnai.
K: Ar šiuose kalnuose yra aukso kasyklų?
Atsakymas: Taip, šiuose kalnuose yra veikiančių ir senų aukso kasyklų.
K: Kaip susiformavo ši vietovė?
A: Šią vietovę suformavo ledynai, kurie paliko daugybę ežerų.
Klausimas: Kas kontroliuoja šią teritoriją?
Atsakymas: Šią teritoriją administruoja vietos valdžia, vadinama Matanuskos-Susitnos rajonu.
Klausimas: Kaip žmonės iš pradžių čia apsigyveno?
A: Pirmieji žmonės čia apsigyveno 1900-1930 m., o XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje JAV federalinė vyriausybė čia perkėlė šimtus "imigrantų". XX a. septintajame dešimtmetyje į Ankoridžą atvyko daugiau naujakurių, kurie persikėlė gyventi į Matanuskos slėnį, norėdami gyventi "Aliaskos kaime".
Ieškoti