Artūras Holmsas (1890–1965) — anglų geologas, vienas svarbiausių XX a. žemės mokslo pionierių. Jo darbai pakeitė supratimą apie Žemės amžių ir judėjimą: jis išplėtojo radioaktyviųjų izotopų taikymą mineralų datavimui ir pirmasis rimtai pasiūlė, kad mantijoje vykstančios konvekcinės srovės gali būti varomoji jėga žemynų dreifui.
Holmso indėlis į geochronologiją buvo fundamentinis. Londone atliktuose tyrimuose jis pirmasis atliko patikimus urano ir švino radiometrinius datavimus, parodė, kad šių izotopų skilimo greičiai leidžia tiksliai nustatyti uolienų amžių. Vienas ankstyviausių jo rezultatų — 370 mln. metų amžiaus nustatymas devono laikotarpio uolienoms iš Norvegijos (devono sluoksniai) — buvo paskelbtas 1911 m., netrukus po studijų pabaigos (1910 m.). Radiometrinė data leidžia geologams grįsti stratigrafinius laikotarpius konkrečiais skaičiais ir taip sudaro tvirtą pagrindą moderniam geologiniam laikmečiui.
Praktinė Holmso pažanga apėmė ne tik datavimo metodų tobulinimą, bet ir jų taikymo filosofiją: jis skatinęs kruopščius laboratorinius matavimus, skilimo konstantų kalibravimą ir klaidų įvertinimą, o tai padėjo sukurti patikimą geologinių laikų skale grindžiamą mokslą.
Be radiometrijos, Holmsas daug dėmesio skyrė mechanizmui, galinčiam sukelti kontinentų judėjimą. Jis argumentavo, kad šiluminės konvekcinės srovės mantijoje yra pakankamai stiprios, kad per ilgą laiką perstums didelius sausumos masyvus — idėja, kuri suteikė mechaninį pagrindą Alfredo Wegenerio pasiūlytai kontinentų dreifo idėjai ir vėliau prisidėjo prie plokščių tektonikos teorijos priėmimo. Vėlesni tyrimai ir kiti mokslininkai — tarp jų ir Haris H. Hesas (1906–1969) — pateikė papildomų įrodymų, kaip, pavyzdžiui, vandenyno dugno plėtimosi mechanizmas, kuris sustiprino Holmso konvekcijos idėją kaip platesnio tektoninio proceso dalį.
Visą gyvenimą Holmsas tyrinėjo Žemės amžiaus problemą ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jo apskaičiavimai artėjo prie šiandien priimto dydžio: jis apytikriai nurodė apie 4 500 ± 100 mln. metų. Toks skaičius reikšmingai prisidėjo prie senesnių, mažesnių vertinimų paneigimo ir sudarė pagrindą tolimesniems geochronologiniams tobulinimams.
Holmso palikimas yra dvigubas: jis ne tik sukūrė patikimus radiometrinių metodų pagrindus, bet ir siūlė fizinį mechanizmą, paaiškinantį žemės plutos judėjimą. Jo idėjos – kruopštus laboratorinis darbas, tarpdisciplininis požiūris ir drąsa jungti eksperimentinius duomenis su plataus masto geofizikinėmis hipotezėmis – sudarė pagrindą daugeliui vėlesnių atradimų ir padėjo formuoti šiuolaikinį geologijos mokslą.