Alfredas Lotharas Wegeneris (1880 m. lapkričio 1 d. - 1930 m. lapkričio 13 d.) - vokiečių mokslininkas, meteorologas. Jis labiausiai pasižymėjo savo 1912 m. gruodžio mėn. pasiūlyta žemynų dreifo teorija. Tai buvo idėja, kad žemynai lėtai dreifuoja aplink Žemę. Jis taip pat turėjo idėjų, kodėl žemynai dreifuoja, o kiti mokslininkai manė, kad tai neįmanoma. Jo hipotezė buvo pripažinta tik XX a. šeštajame dešimtmetyje. Tuomet keletas atradimų pateikė žemynų dreifo ir tikrųjų priežasčių įrodymų.
Ankstyvas gyvenimas ir mokslinė veikla
Wegeneris gimė Berlyne. 1904 m. Berlyno universitete įgijo astronomijos daktaro laipsnį, tačiau jo mokslinės interesų sritys greitai išsiplėtė į meteorologiją ir geofiziką. Jis domėjosi atmosferos judėjimu, klimato tyrimais ir meteorologinių duomenų analizėmis. Wegeneris taip pat aktyviai dalyvavo poliariniuose tyrimuose ir ekspedicijose į Arktį, kas vėliau glaudžiai siejosi su jo geologinėmis idėjomis.
Karinė tarnyba ir meteorologinė darbo veikla
Būdamas Vokietijos kariuomenės atsargos karininkas, 1914 m. jis buvo pašauktas dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare. 1914 m. Belgijoje jis buvo sunkiai sužeistas ir perkeltas į kariuomenės meteorologijos tarnybą. Po karo jis daugiausia dirbo orų srityje, rengė meteorologinius žemėlapius, analizavo atmosferos procesus ir skelbė straipsnius apie vėjus, slėgį ir kitas atmosferos savybes.
Žemynų dreifo idėja ir jos pagrindimas
1912 m. Wegeneris viešai pasiūlė, kad dabartiniai žemynai kadaise sudarė vieningą masyvą (vėliau pavadintą Pangea), kuris vėliau suskilo ir žemynai stumiasi į dabartines padėtis. 1915 m. jis išsamiai aprašė savo idėjas knygoje "Die Entstehung der Kontinente und Ozeane" (Žemynų ir vandenynų kilmė).
Jis rėmėsi keliais pagrindiniais argumentais:
- Kontinentų pakraščio atitikimas: pastebėtas Afrikos ir Pietų Amerikos kranto linijų „atitikimas“ — jos tarsi viena kitai tinka.
- Fosilijų pasiskirstymas: to paties amžiaus ir tos pačios rūšies fosilijos (pvz., Mesosaurus, Glossopteris) randamos skirtinguose, dabar atskirtuose žemynuose, ką paaiškinti sunku, jei žemynai visada buvo atsiskyrę.
- Geologinės sudėties ir kalnų grandinių panašumai: uolienų rūšys ir struktūros, taip pat kalnų grandinių tęstinumas (pvz., tam tikri panašumai tarp Šiaurės Amerikos ir Europos kalnų) rodo buvusį kontaktą.
- Paleoklimatiniai įrodymai: ledynų nuosėdos ar kiti klimato indikatoriai, randami dabartiniuose tropikų regionuose arba atvirkščiai, rodo, kad žemynai anksčiau buvo kitose platumose.
Kritika ir vėlesnis pripažinimas
Pagrindinė kritika Wegenerio atžvilgiu buvo mechanizmo trūkumas: jis negalėjo pateikti įtikinamo fizinio paaiškinimo, kaip didžiuliai žemynai galėtų „plaukti“ per tankesnį vandenynų dugną. Wegeneris siūlė jėgas, susijusias su žemės sukimusi ir potvynio jėgomis, tačiau šios idėjos daugumai geologų buvo nepriimtinos.
XX a. viduryje atradus paleomagnetinius duomenis, įrodytą jūros dugno sklidimo (sea-floor spreading) mechanizmą ir plokščių tektonikos teoriją, Wegenerio idėjos apie dreifą gavo patikimą fizinį paaiškinimą. Dabar kontinentų dreifas yra suprantamas kaip litosferos plokščių judėjimas virš mantijos srauto — tai suteikė Wegenerio hipotezei platesnį pripažinimą ir integravo ją į šiuolaikinę geologiją.
Poliarinės ekspedicijos ir tragiška mirtis
Wegeneris buvo aktyvus poliarinių tyrimų organizatorius ir dalyvis. Jo susidomėjimas Arktimi padėjo jam rinkti duomenis apie ledynus, klimatą ir sniego sluoksnių struktūras, kurie papildė jo teorinius svarstymus apie praeities klimato sąlygas. Paskutinė jo ekspedicija į Grenlandiją (1929–1930 m.) baigėsi tragiškai: 1930 m. lapkričio mėn. jis mirė bandydamas grįžti į stovyklą per sunkias sąlygas. Jo kūnas vėliau buvo rastas ir palaidotas Grenlandijoje.
Paveldas
Wegenerio idėjos turėjo didelį poveikį geologijos ir klimato mokslo raidai. Nors per gyvenimą jis neįgijo plačiai pripažinto pritarimo, jo darbai paruošė dirvą plokščių tektonikos teorijai ir pakeitė supratimą apie Žemės dinaminius procesus. Vokietijoje pavadinimai ir institucijos, tokios kaip Alfred Wegener Institute (specializuotas poliarinių ir jūrinių tyrimų institutas), liudija jo palikimą moksle.
Santrauka: Alfredas L. Wegeneris buvo daugialypis mokslininkas — meteorologas, poliarinis tyrinėtojas ir drąsus hipotezių teoretikas. Jo idėja apie žemynų dreifą, nors ir prieštarauta jo laikais, vėliau tapo kertiniu akmeniu suvokiant Žemės geologinę raidą ir plokščių judėjimą.



