Minamisanriku (南三陸町, Minamisanriku-chō, "Pietų trys kraštai"), dar rašoma Minami Sanriku, yra kurortinis miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje Mijagio prefektūroje, Japonijoje. Miestelio plotas - 163,74 kv. km (63,22 kv. mylios), 2004 m. spalio 1 d. duomenimis, jame gyveno 19 170 gyventojų. Miestas buvo įkurtas 2005 m. spalio 1 d., kai Šizuguvos ir Utacu miestai susijungė į naują Minamisanriku miestą.

Minamisanriku buvo smarkiai sugriautas 2011 m. Japonijoje kilusio cunamio - daugumą pastatų nušlavė 16 metrų (52 pėdų) ar didesnės bangos. Daugiau nei pusė miesto gyventojų dingo be žinios ir beveik neabejotinai žuvo.

Geografija ir vietos ūkis

Minamisanriku yra Sanriku pakrantėje, kuri žinoma dėl savo vingiuotos linijos, gilumo ir ypač turtingų žuvų išteklių. Vietos ekonomika tradiciškai rėmėsi žvejybos ir akvakultūros pramonėmis, žuvies perdirbimu bei jūros gėrybių eksporto veikla. Turizmas taip pat yra svarbus — Sanriku pakrantė pritraukdavo lankytojus dėl gamtos ir jūros produktų restoranų. Prieš 2011 m. miestelis turėjo uostą, žvejybos flotilę ir kelias mažas apdirbimo įmones.

2011 m. cunamis ir jo pasekmės

2011 m. kovo 11 d. įvykusi stipri Žemutinė rytų Japonijos žemės drebėjimas (Great East Japan Earthquake, 東日本大震災) sukėlė milžinišką cunamį, kuris pasiekė Minamisanriku ir aplinkines teritorijas. Dėl netikėtai aukštos bangos ištisi kvartalai, uostas, gyvenamieji namai ir viešieji pastatai buvo nušluoti arba smarkiai apgadinti. Žuvininkystės įranga ir laivai buvo sunaikinti, prarasta infrastruktūra (kelių ruožai, energijos tiekimas, vandentiekis) ir paslaugos.

Tikslaus aukų skaičiaus čia nenurodysime, tačiau poveikis miestui buvo katastrofiškas: daug gyventojų buvo sužeista, tūkstančiai prarado namus, o bendruomenė patyrė rimtų socialinių ir ekonominių pasekmių. Gelbėjimo ir paieškos darbai vyko ilgesnį laiką, prie to prisidėjo savanoriai, kariuomenė ir tarptautinė pagalba.

Atstatymas ir atsparumo didinimas

Po cunamio Minamisanriku ėmėsi plataus masto atstatymo ir prevencijos projektų. Svarbiausi darbai apėmė:

  • Gyvenamųjų zonų perkėlimą į aukštesnį reljefą — daug gyvenamųjų ir viešųjų objektų planuota ir perstatyta saugesnėse, aukštesnėse vietose;
  • infrastruktūros atstatymą — kelių, uosto ir komunalių tinklų atstatymas bei modernizavimas;
  • potvynio ir cunamio apsaugos priemones — dalinai atnaujinti krantiniai, stipresnės krantinės ir kitos inžinerinės priemonės kartu su evakuacijos maršrutais ir bokštais;
  • vietos ekonomikos atgaivinimą — paramos žuvininkams, žuvies perdirbimo įmonėms, taip pat pastangos išplėtoti saugų turizmą ir naujas darbo vietas;
  • psichosocialinę paramą bendruomenei — ilgalaikė pagalba aukoms ir jų šeimoms, atminimo renginiai;
  • švietimą ir pasirengimą — geriau pažymėti evakuacijos takai, reguliarios pratybos mokyklose ir bendruomenėje.

Atkūrimo darbai vėlėsi dėl sudėtingų reljefinių, finansinių ir socialinių priežasčių, tačiau daug projektų buvo įgyvendinti per keletą metų po tragedijos. Perkeltos gyvenvietės ir nauji savivaldybės pastatai parodo aiškų prioritetą suteikti gyventojams saugesnę aplinką.

Atminimas, kultūra ir dabartinė padėtis

Kiekvienų metų kovo 11 d. Minamisanriku ir visa Japonija prisimena nukentėjusius nuo 2011 m. tragedijos — vyksta pamaldos, renginiai ir edukacinės iniciatyvos, skirtos ugdyti katastrofų prevenciją. Mieste įrengtos atminimo vietos, kur pagerbiami prarasti gyventojai ir dokumentuojami įvykiai.

Nors gyventojų skaičius sumažėjo po katastrofos ir kai kurie gyventojai persikėlė visam laikui, gyvenimas palaipsniui atsigauna: žuvininkystė ir smulkus verslas atnaujinti, kai kurios turistinės paslaugos vėl veikia, ir bendruomenė dirba, kad išlaikytų savo identitetą ir užtikrintų ilgesnį saugumą. Minamisanriku tapo tarpinių prielaidų pavyzdžiu, kaip regionai gali imtis priemonių, kad sumažintų gamtos stichijų poveikį ir atstatytų gyvenimą po didelės nelaimės.