Lauko ligoninė

Istorija

Senovės kariai

Nuo senų laikų sužeistus karius iš mūšio lauko išveža ir jais rūpinasi. Jie buvo gabenami į laikinas prieglaudas ir jiems buvo suteikiama tuo laikotarpiu įprasta priežiūra.

Homero "Iliadoje" trumpai paminėti Machaonas ir Podalirijus. Tai pirmieji literatūroje paminėti lauko chirurgai, kurie padėjo kritusiems kariams. Graikams ir romėnams buvo žinoma, kad netoliese esančius namus, arklides ir šventyklas jie naudojo kaip lauko ligonines sužeistiems kariams slaugyti. Jau tada romėnai suprato, kad drenažo ir kanalizacijos sistemos padeda palaikyti lauko ligonines švarias ir sugrąžinti sužeistiems kariams sveikatą.

Viduramžiai

Tarp vyrų, grįžtančių iš kryžiaus žygių, buvo daug luošų, aklų ir sergančių, kuriems reikėjo priežiūros. Bažnyčia įsteigė vienuolių ordinus, kurie rūpinosi ligoniais ir sužeistaisiais. Viena iš šią priežiūrą teikusių grupių vadinosi Hospitaljerų ordinas. Jie 1120-1291 m. Jeruzalėje ir Akroje įsteigė lauko ligonines.

Viduramžių Ispanija buvo gana pažengusi lauko medicinos srityje. Kai Ispanijos kariuomenės vykdavo į žygius, kartu su jomis keliaudavo medikai ir chirurgai. XIII a. ligoninės buvo skirstomos į skirtingas zonas pagal lytį, ligos tipą ar sužeidimus. Per Granados užkariavimą, kai Ferdinandas II Aragoniečių ir Izabelė I Kastilijos išvarė maurus iš Šiaurės Ispanijos, karalienė Izabelė įsteigė greitosios pagalbos automobilius ir lauko ligonines savo kariams.

Ankstyvasis modernusis laikotarpis

XVIII a. pabaigoje Prancūzija ėmė kreipti daugiau dėmesio į prastą ligoninių būklę. Paryžiuje Hôtel Dieu buvo pilna ligų ir parazitų. Joje buvo apie 1220 lovų, o viena lova dalijosi iki šešių pacientų. Kiti gulėjo koridoriuose ant šiaudų krūvų itin nešvariomis sąlygomis. Kai rytais ateidavo gydytojai, dėl blogo kvapo jie turėdavo veidus užsidengti kempinėmis, pamirkytomis acte. Hôtel-Dieu nebuvo karinė ligoninė, bet buvo tipiška daugumai to meto ligoninių. 1788 m. Prancūzijos mokslų akademija pateikė keletą rekomendacijų, kaip padaryti ligonines švaresnes ir geriau vėdinti. Ji nustatė, kokio dydžio turėtų būti kambariai, kad juose turėtų būti 34-36 lovos ir langai nuo grindų iki lubų. Keletą idėjų komitetas pasiskolino apsilankęs Anglijoje ir pamatęs ten esančias ligonines.

Napoleono epochos lauko ligoninės, palyginti su šiuolaikiniais standartais, buvo primityvios. Dar nebuvo žinių apie higieną, antibiotikai dar nebuvo išrasti, o mūšio lauko žaizdos dažniausiai buvo gydomos amputacija. Kariai kartais kelias dienas laukdavo, kol bus išvežti iš mūšio lauko. Sužeistieji neturėjo nei vandens, nei maisto, o kraujuojančius sužeistuosius kamuodavo musės. Daugelis mirė nuo infekcijos, nesulaukę medicininės pagalbos. Jei jie būdavo išvežami, būdavo siunčiami į improvizuotas operacines, kur pervargę chirurgai darydavo, ką galėdavo. Lauko ligoninėje jiems tekdavo iškęsti amputacijas be jokių nuskausminamųjų. Karininkams kartais buvo siūloma romo ar brendžio, o eiliniams kareiviams duodavo užkąsti medžio gabalą. Perspektyvos išgyventi po sužeidimų buvo miglotos.

Amerikos pilietinis karas

Iki 1861 m. medicinos žinios ir įranga dar turėjo būti tobulinamos. Gydant žaizdas, infekcijas ir ligas dažnai būdavo padaroma daugiau žalos nei naudos. Gydytojai nesuprato, kas sukelia infekcijas, ir mažai ką galėjo padaryti joms gydyti. Apskaičiuota, kad nuo ligų mirė dvigubai daugiau kareivių nei nuo šautinių žaizdų. Stovyklų higiena buvo itin prasta. Sanitarijos įrenginiai, pastogės, drabužių, avalynės ir maisto trūkumas - visa tai lėmė didelį mirtingumą stovyklose. Karo belaisviai gyveno pačiomis vargingiausiomis sąlygomis. Dėl prastų sanitarinių sąlygų ir užteršto vandens daugumoje stovyklų buvo itin paplitusi dizenterija. Gydytojai, eidami nuo vieno paciento prie kito, neplaudavo instrumentų ir rankų. Ligonius slaugę slaugytojai rizikavo patys užsikrėsti ligomis. Kadangi tuo metu medicina buvo labai skurdi, dauguma ligų galėjo būti mirtinos. Nors karo metu medicinos žinios ir sąlygos palaipsniui gerėjo, to vis tiek nepakako išgelbėti tūkstančius prarastų gyvybių.

XX a. lauko ligoninės

Pirmojo pasaulinio karo metais JAV kariuomenė naudojo "evakuacijos ligonines" (vadinamąsias evakuacijos ligonines), kuriomis buvo siekiama kuo greičiau suteikti jiems pagalbą. Neštuvų nešiotojai buvo kariai medikai, kurie išnešdavo sužeistuosius iš karo lauko. Pirmiausia jie būdavo atvežami į bataliono pagalbos stotį. Čia medikai suteikdavo pagrindinę pirmąją pagalbą. Sunkesniam gydymui neštuvais ir greitosios pagalbos automobiliais sužeistieji būdavo nugabenami į lauko ligoninę. Lauko ligoninėje buvo atliekama pacientų rūšiavimo procedūra, kurios metu pacientai buvo skirstomi pagal tai, kiek rimtos ir pavojingos gyvybei buvo jų žaizdos. Kareiviai, kurie buvo paveikti nuodingomis dujomis, buvo gydomi specialiai įrengtose ligoninėse. Po rūšiavimo jie greitosios pagalbos automobiliais buvo vežami į evakuacijos ligonines. Ten jie būdavo operuojami ir ten likdavo, kol pasveikdavo. Po evakuacinės ligoninės jie keliaudavo į bazines ligonines, kur gaudavo daugiau priežiūros ir poilsio. Pirmajame pasauliniame kare kariuomenė pirmą kartą eksperimentavo su mobiliosiomis ligoninėmis.

Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkų lauko ligoninės buvo mobilios. Jose paprastai būdavo apie 400 lovų, o stacionariose evakuacijos ligoninėse galėjo būti 400 arba 750 lovų. Mobiliosios ligoninės atvykdavo per kelias dienas po invazijos ir judėdavo kartu su kariuomene, visada likdamos už kelių mylių nuo fronto linijos. Paprastai jos naudojo drobines palapines, tačiau, jei būdavo laisvų vietų, naudodavo ir bet kokius teritorijoje esančius pastatus. Kai lauko ligoninė turėdavo pajudėti, ji nustodavo priimti nukentėjusiuosius, o tuos, kuriuos turėjo, siųsdavo į kitas lauko ligonines. Tuomet palapines ir įrangą sukraudavo į sunkvežimius ir persikeldavo į naują vietą. Per kelias valandas jie vėl buvo pasirengę priimti sužeistus karius.

Antrojo pasaulinio karo Vokietijos karo lauko ligoninės buvo labai panašios į JAV kariuomenės ligonines. Tačiau vokiečiai skyrėsi tuo, kad jų rūšiavimo procedūros buvo kitokios. Jų pirmąją pagalbą verwundetennest teikė kariuomenės medikai (ne gydytojai). Tai buvo tvarsčiai ir (arba) įtvarai, kurie buvo labai arti, jei ne mūšio lauke. Tada jie buvo siunčiami į truppenverbandplatz (pagalbos stotį), kur juos apžiūrėdavo gydytojas. Po to stabilizuoti pacientai buvo siunčiami į hauptverbandplatz (išvalymo stotį). Ji buvo įsikūrusi maždaug už 4 mylių (6,4 km) nuo fronto ir joje paprastai dirbdavo du gydytojai (tačiau prireikus jų būdavo pridedama daugiau). Jose dirbo personalas, galėjęs pasirūpinti maždaug 200 pacientų (prireikus buvo pridedama daugiau personalo). Jei kareiviui buvo padaryta pilvo ar kita rimta žaizda, čia jis buvo operuojamas. Paskui, kai buvo pasirūpinta rimčiausiomis, buvo pasirūpinta mažiau rimtomis žaizdomis, kurias reikėjo operuoti. Tie, kuriems buvo sunkūs kaulų lūžiai, smegenų traumos ar krūtinės žaizdos, buvo siunčiami į karinę ligoninę, vadinamą kriegslazarett.

Kryžius, kurį nešiojo Hospitaljerų riteriai


Pirmojo pasaulinio karo lauko ligoninė


8225-oji mobilioji kariuomenės chirurgijos ligoninė, Korėja, 1951 m. Atkreipkite dėmesį į sraigtasparnį, kuriuo buvo gabenami sužeistieji

Šiuolaikinės lauko ligoninės

Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daugiau nei 75 karinės ligoninės ir 461 klinika, kuriose gydomi kariai ir jų šeimos nariai. Skubios pagalbos atvejais jie priima civilius pacientus. Kitas pavyzdys - Izraelis. Izraelio gynybos pajėgos per 12 valandų nuo atvykimo gali įsteigti lauko ligoninę, kai vietinės ligoninės yra perpildytos arba neveikia. Tai du pavyzdžiai, kai šiuolaikinės karo lauko ligoninės atlieka dvejopą funkciją.

Daugelyje nuo stichinių nelaimių nukentėjusių šalių (bent jau Amerikoje) dauguma reikiamų atsargų jau yra šalyje. Tai prieštarauja tam, ką dažnai praneša naujienų žiniasklaida. Ironiška, bet dėl to daugelis geros valios žmonių siunčia aukas ten, kur jos gali būti ne itin reikalingos. Be to, šalyje jau esančias lauko ligonines paprastai galima įsteigti daug greičiau, nei laukti, kol kitos šalys atsiųs lauko ligonines. Toms šalims, kurios neturi šių išteklių, vienas iš aukščiausių punktų sąraše, kurį reikia turėti kritiniu atveju, yra lauko ligoninės.

Šiuolaikinės lauko ligoninės iš drobės palapinių tapo moderniais, gerai įrengtais sveikatos priežiūros centrais. Nors daugelis jų vis dar pagamintos iš audinio, jos specialiai sukurtos taip, kad būtų švarios, saugios ir patogios pastogės. Jos yra labai mobilios ir jas galima rasti beveik visose pasaulio dalyse. Jų dydis svyruoja nuo mažų vieno kambario prieglaudų iki visiškai įrengtų ligoninių su 200 ar daugiau lovų. Jose teikiama visų rūšių būtina medicininė priežiūra. Šiuolaikinėse lauko ligoninėse gali būti skubios pagalbos skyriai, intensyviosios terapijos skyrius ir ambulatorijos. Jose teikiamos visų sričių reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos - nuo pirmosios pagalbos iki psichologinės pagalbos ir profilaktinės sveikatos priežiūros.

Dažnai tarptautinį reagavimą į nelaimes riboja ne tik turima įranga ir personalas, bet ir politika. Nukentėjusi šalis, tarptautinės pagalbos organizacijos (pvz., Jungtinės Tautos), pelno nesiekiančios organizacijos arba šalis, teikianti skubią pagalbą, dažnai vėluoja arba kitaip riboja skubios medicinos pagalbos priemonių teikimą. Pernelyg dažnai tos organizacijos ar vyriausybės poreikiai yra svarbiausi. Geriausia būtų, jei situacijas greitai įvertintų ir nustatytų, kokios pagalbos reikia tiems, kurie yra tam apmokyti. Tada reaguoti reikėtų atsižvelgiant į humanitarinius poreikius, o ne į politinius sumetimus.

Lauko ligoninės ir teisė

Pagal tarptautinę humanitarinę teisę bet kokio pobūdžio ligoninės turi ypatingą apsaugos statusą. Tyčinis ligoninės ar bet kokio medicinos padalinio užpuolimas laikomas karo nusikaltimu. Taip pat draudžiama naudoti ligoninę ar medicinos įstaigą kaip karinių veiksmų dalį. Pavyzdžiui, naudoti ligoninę kaip įtvirtinimą. Tarptautinei teisei taip pat prieštarauja ligoninės, greitosios pagalbos automobilio ar bet kurios kitos medicinos įstaigos naudojimas kaip maskuotės, siekiant paslėpti sužeistus karius.

Be tarptautinės teisės, visų šalių įstatymai ir kariniai kodeksai saugo ligonines ir medicinos personalą. Tai yra pagrindinė tarptautinės teisės dalis nuo pat 1864 m., kai ji buvo pradėta taikyti. Ji taip pat yra keturių 1949 m. Ženevos konvencijų dalis ir buvo papildyta 1977 m. Gydytojų, slaugytojų ir medicinos personalo pareiga yra gydyti ligonius ir sužeistuosius karo zonoje. Jų arba ligoninių, kuriose jie dirba, užpuolimas yra daugelio lygmenų nusikaltimas.

Tarptautinė teisė saugo medicinos personalą, kad jis nepatirtų karinio įsikišimo. Jie turi gydyti pacientus tik pagal jų medicininius poreikius ir negali būti verčiami teikti pirmenybę vienos ar kitos pusės gydymui. Medicinos personalas negali būti baudžiamas už savo medicininės veiklos vykdymą, nesvarbu, kas yra pacientas. Jie negali pažeisti gydytojo ir paciento konfidencialumo. Visas ligoninės personalas privalo visada išlikti neutralus ir etiškas ir negali stoti į karo ar ginčo pusę. Medicinos priežiūros padaliniai privalo surinkti visus ginklus prie įėjimo į įstaigą ir saugoti juos tol, kol pacientas bus išleistas.

Jei teritoriją ar vietovę, kurioje yra ligoninės ar mobilios medicinos įstaigos, užima priešo kariai, medicinos personalas nėra apsaugotas nuo užgrobimo. Su medikų komanda ir pacientais (bet kurios pusės) reikia elgtis pagarbiai. Jiems turi būti leista atlikti įprastines pareigas, susijusias su ligonių ir sužeistųjų slauga. Tarptautinių konfliktų metu nuolatinis medicinos personalas turi būti repatrijuotas, išskyrus trumpą laiką, kai jo paslaugų prireikia pacientams slaugyti. Nuolatinis medicinos personalas yra tas, kuris yra paskirtas į medicinos misiją visam konflikto laikui. Laikinasis personalas gali būti paimtas į nelaisvę, o jo medicininiai įgūdžiai gali būti panaudoti tuo metu, kai jis yra įkalintas. Jei konfliktas nėra tarptautinis, pirmiau minėtas nuolatinio ir laikinojo medicinos personalo skirstymas netaikomas. Tačiau medicinos personalas jokiu būdu negali būti baudžiamas už sergančių ir sužeistų priešo karių priežiūrą.

Raudonasis Kryžius ir Raudonasis Pusmėnulis - du tarptautiniai simboliai, kuriais žymima lauko ligoninė ir kitos medicinos įstaigos.