2011 m. Thohoku žemės drebėjimas ir cunamis buvo stiprus momentinis magnitudės ~9,0 žemės drebėjimas, po kurio susidarė didžiulės cunamio bangos. Pagal JMA seisminio intensyvumo skalę buvo užfiksuota labai didelė jėga ir plačiai pasireiškusi stipri vibracija. Žemės drebėjimas įvyko 2011 m. kovo 11 d. 05:46:23 UTC už maždaug 130 km nuo Sendajaus, Mijagio prefektūroje, rytinėje Japonijos Tōhoku pakrantėje. Epicentras buvo maždaug 24,4 km gylyje. Tai buvo galingiausias Japoniją sukrėtęs žemės drebėjimas užfiksuotos istorijos laikotarpiu ir vienas stipriausių įvykių planetoje nuo 1900 m., pagal pasaulinį žemės drebėjimų registrą.

Priežastys ir mechanizmas

Žemės drebėjimas kilo dėl staigaus tektoninių plokščių judėjimo – Ramiojo vandenyno plokštė pasinėrė po Okhotsko (arba Šiaurės Amerikos) plokšte palei plataus Mastuostasų subdukcijos zoną prie Japonijos rytinės pakrantės. Tokie subdukcijos stumtelėjimai gali sukaupti milžinišką energiją, kuri išsiskiria per kelias sekundes ar minutes ir sukelia itin stiprią atoslūginę bangą, kuri virsta cunamiu.

Cunamio poveikis

  • Cunami bangos pasiekė didelius aukščius ir tolimus atstumus – kai kuriose vietovėse bangų aukštis viršijo dešimtis metrų.
  • Tūkstančiai namų, kelių, tiltų ir jūrų infrastruktūros buvo smarkiai apgadinti ar visiškai sunaikinti.
  • Dėl šios jėgos, cunamis užplūdo didelius sausumos plotus, įskaitant priemiesčius ir miestų rajonus.

Fukushima Daiichi atominė avarija

Drebėjimas ir po jo sekęs cunamis sunaikino elektros tiekimo bei aušinimo sistemas Fukušimos Daiichi atominėje elektrinėje. Dėl to įvyko branduolinės saugos sistemos gedimai, keli reaktoriai patyrė dalinius arba visiškus užvirinimus (meltdowns) ir radioaktyvios medžiagos išsiliejo į aplinką. Tai tapo viena didžiausių branduolinių avarijų nuo Černobylio (1986 m.) ir sukėlė plačias evakuacijas bei ilgalaikes saugos, aplinkos ir sveikatos problemas.

Žuvusiųjų skaičius ir žalos mastas

Žuvusiųjų, sužeistųjų ir dingusių be žinios skaičius buvo labai didelis. 2015 m. vasario 10 d. Japonijos nacionalinės policijos agentūros ataskaitoje patvirtinta, kad žuvo 15 890 žmonių, 6 152 buvo sužeisti ir 2 590 žmonių dingo be žinios. Be tiesioginių aukų, įvykis turėjo ilgalaikes socialines ir ekonomines pasekmes – gyventojų persikėlimą, darbo vietų praradimą ir bendruomenių išsisklaidymą.

Ekonominė žala ir kitokios pasekmės

  • Turtinė žala ir infrastruktūros atstatymas kainavo šimtus milijardų dolerių; šis įvykis laikomas vienu brangiausių gamtinių sukrėtimų istorijoje.
  • Žemės drebėjimas ir cunamis paveikė žemės ūkį, žuvininkystę, transporto tinklus ir pramonę, ypač regionuose šiaurės rytų Japonijoje.
  • Aplinkos tarša dėl radioaktyvių medžiagų nulėmė ilgalaikius apribojimus žemėlapiuose ir vartojimo patarimuose.

Tarptautinė pagalba, gelbėjimo darbai ir atkūrimas

Po katastrofos Japonijai suteikta plačią tarptautinę paramą: gelbėjimo brigados, humanitarinė pagalba, techninė pagalba branduolinės avarijos valdymui. Vietiniai gelbėjimo darbai ir savanorių pastangos leido išgelbėti tūkstančius žmonių ir pradėti evakuacijas. Atstatymo darbai tęsėsi daugelį metų; daugiasluoksnės pastangos skirtos atstatyti gyvenamąją aplinką, atkurti infrastruktūrą ir spręsti ilgalaikius radiacijos pavojus.

Pasekmės ir pamokos

  • Stiprėjo tarptautinė ir vietinė parengties ir reagavimo į cunamius sistema: geresnės perspėjimo sistemos, evakuacijos maršrutai ir statybų normos.
  • Branduolinės energetikos saugumo standartai pasikeitė – daug šalių peržiūrėjo savo branduolinius protokolus ir rizikos vertinimus.
  • Ilgalaikė psichologinė, socialinė ir ekonominė parama likusiems nukentėjusiems tapo svarbia valstybės ir nevyriausybinių organizacijų užduotimi.

Šis įvykis paliko gilius randus Japonijos visuomenei ir tapo svarbiu pavyzdžiu pasauliui, kaip vienu metu reikia spręsti gamtines katastrofas, technologines avarijas ir humanitarines krizes. Atminimo renginiai, memorialai ir dokumentacija primena apie aukas ir apie būtinybę nuolat tobulinti parengimą ir atsparumą.